Praeitą kartą skaitėm trumpą ištrauką iš knygos „Biblijos kilmė“ apie tai, kaip žmonės skrupulingai rašė Šventąjį Raštą. Šiandien gi trumpa istorija apie tai, kaip tie žmonės vertino Šventąjį Raštą.
„Prieš spaudos išradimą Šventasis Raštas buvo labai brangus – Jį galėjo pirkti ir Juo naudotis tik valdovai ir dideli turtuoliai. Išradus spaudą ir pradėjus spausdinti Šventąjį Raštą, Jo kaina krito, bet visgi buvo tokia aukšta, kad eiliniai žmonės negalėjo įsigyti Šventojo Rašto.
1790 m. mergaitė Marija Jones, būdama 8 metų, gyveno Anglijoje, Velso apylinkėse. Jos tėvas buvo audėjas. Didelėmis pastangomis mergaitė išmoko skaityti. Ji labai panoro įsigyti Bibliją. Ką pati užsidirbo ar gavo dovanų, dėjo centą prie cento – taupė Biblijai. Per metus ji sutaupė apie du litus. Tėvą atleido iš darbo, motina susirgo. Marijos pinigus išleido motinos vaistams pirkti. Mergaitė nenustojo vilties – taupė toliau. Po kelių metų taupymo ji manė turinti pakankamai pinigų Biblijai pirkti.
Vietinis kunigas neturėjo Biblijos anglų kalba. Tačiau jis žinojo, kad jo draugas Karolis Bala miestelyje turi Bibliją anglų kalba. Jis tai pasakė Marijai. Tas miestelis buvo už 40 kilometrų. Marija, pasiėmusi šiek tiek maisto kelionei, išėjo pėsčia. Antrą kelionės dieną ji pasiekė Balą ir surado kunigą Karolį. Marijai pasakius, ko ji nori, kunigas, papurtęs galvą, pasakė, kad jos turimų pinigų toli gražu nepakanka Biblijai pirkti. Be to, jo turima Biblija buvo pažadėta kitam asmeniui. Mergaitė suprato, kad Biblijos neįsigis. Ji taip nusivylė, susijaudino, kad neteko sąmonės ir sukrito. Kunigas, tai matydamas, padovanojo Bibliją Marijai“.
Kokia nuostabi istorija apie tai, kaip siela ieško Dievo. Ieškančiajam nėra kliūčių – tai tik užrakinti vartai, kuriuos Viešpats, matydamas ieškotojo troškimą, juos atrakina. Šiame pasaulyje, kad bet ką – materialaus ar dvasinio – pasiektume, reikia nemažai fizinių, intelekto ir dvasinių pastangų. Senais laikais, kaip matome, net knygą buvo sunku įsigyti, kas šiandien atrodytų visai nesuprantama.
Knygų dabar pilna visur, net gatvėse stovi knygų nameliai. Bet, aišku, klausimas – apie ką tos knygos. Dauguma jų pramoginės, laisvalaikio ar šiaip kokio mokslo. Jei tokios knygos galėtų užpildyti mūsų sielą, mes jau būtume laimingi ir neieškotume laimės pramogaudami, keliaudami, kurdami šeimas, uždirbdami pinigus ar įgydami profesijas. Tačiau iki to reikia prieiti.
Mes ir einame. Kai kurie jau nuėjo, kai kuriems šiandien tai nė motais. Žmonės skirtingi, tiksliau – skirtinga jų sąmonė. Jei kalbėtume apie bebrus, avis ar liūtus, tai vargiai beprivardintume jų tarpusavio skirtumus – visi jie vienodi. O žmonės labai individualūs: visi su savo patirtimi, charakteriu, svajonėmis, norais ir panašiai. Tik žmogus žino, kas yra vertė, prasmė ir tikslas, todėl neabejotinai esame sąmoningai ar nesąmoningai Kažko aukštesnio siekiančios būtybės.