Šįvakar jums perpasakosiu vieną istoriją, kurią radau ką tik išleistoje knygoje „Penkiasdešimt įkvepiančių istorijų visam gyvenimui“.
Taigi kartą keliavo vienas vienuolis. Jo kelionė buvo sunki, varginanti, jis tris dienas ir tris naktis buvo be miego. Staiga eidamas pamatė namelį su rūkstančiu kaminu. Užėjęs vidun išvydo moterį. Vienulis paprašė jos maisto ir nakvynės. Moteris sutiko ir paprašė jo padaryti vieną dalyką iš trijų: permiegoti su ja, išgerti vyno arba papjauti ėriuką. Vienuolis susimąstė. Jis juk negali miegoti su moterimi, nes laikosi celibato. Papjauti ėriuko irgi negali, nes taip sugadins savo karmą. Dar pagalvojęs suprato, kad šioje situacijoje jis gali rinktis tik išgerti vyno. Tą jis ir padrė.
Tačiau išgėręs vyno jis papjovė ėriuką ir permiegojo su šeimininke. Kaip rašo knygos autorius, „viskas paprasta, tiesiog alkoholis gali sujaukti visus mūsų gyvenimo planus. Kaip sako satyrikai – alkoholis yra puikus tirpiklis. Jis ištirpdo santuokas, draugystę, šeimas, darbo vietas, banko sąskaitas, kepenis ir smegenis, bet tik ne problemas”.
Iš tikrųjų alkoholis yra ugnis, viską paverčianti pelenais. Ugnis yra ir švarus, ir valantis elementas, ji neužsiteršia net tada, jei dega šiukšlės. Lygiai kaip ir saulė neužsiteršia iš šlapimo išgarindama vandenį. Bet alkoholis yra ir nuodai – proto, intelekto nuodai. Jei neturim intelekto, tai mes pasmerkti gyvent blogiau už gatvės šunį, patirsim daugiau kančios. Kuo žemesnis intelektas, tuo daugiau kančios, kaip kad daros tamsiau ir šalčiau tolstant nuo laužo. Kančia kyla dėl neišmanymo, dėl žinių neturėjimo. Alkoholis sukurtas neišmanyme ir veda į jį. Tai kaip liga, nelaimė, kurios niekada neneša sėkmės ir laimės. Žmonės yra susipainioję ir alkoholį renkas kaip laimės siekimo ir bėgimo nuo kančios priemonę.