Ką tik buvo paminėtas pavasario lygiadienis, turim daug vis labiau šildančios saulės, dienos ilgėja. Pradeda jaustis, kad ne už kalnų ir pavasarinė aistros energija, varomoji gyvų būtybių jėga. Nors gyvenu gana triukšmingoj vietoj, prie gatvės, bet būdamas lauke išgirdau paukščių klegesį. Pakėlęs dangun akis, užmačiau du didžiulius paukščių trikampius, skrendančius vienas paskui kitą. Pirmasis buvo gana triukšmingas, o antras gi neskleidė nė garso. Tai labai didingas vaizdas. Tokia gausybė paukščių susirenka ir keliauja kartu savaites ar net mėnesius. Įspūdinga!
Kiek vėliau atėjo toks jausmas, kad viskas stovi savo vėžiose, kad taip ir turi būti, kad tai yra natūralu, gera. Sugrįžta paukščiai, ak! Pamačiau pirmą šiųmetinį gandrą ir išvis vasaros nuotaika pasijautė.
Kartą žiemą Šrila Prabhupada vaikščiojo su mokiniais po parką kažkuriame Amerikos mieste ir visi staiga sustojo. Jis pabeldė savo lazdele į užšąlusią balą ir paklausė mokinių, kas tai. Vienas jų atsakė, kad tai ledas. Prabhupada pasakė, kad jis ir pats mato, kad tai ledas, bet ką tai reiškia. Kaip ir dažnai, mokiniai su savo atsakymais vis šaudė pro šalį, bet tada jis pasakė, kad ledas nėra natūrali vandens būsena. Natūrali jo būsena yra būti skystu, o ne kietu. Ir iš tikrųjų.
Galim sakyti, kad šaltis, karštis, tamsa irgi yra natūralu, nes tai gamtoj ir iš gamtos. Bet jei tai būtų natūralu, mes dėl to nekentėtumėm. Mums tai nėra natūralu, nes didesnio šalčio ar karščio ilgai netveriam. Mums tai kančia. Tai rodo, kad nors šaltis ir karštis veikia kūną, bet ne sielą, bet kadangi mes tapatinamės su kūnu, prie jo esam prisirišę, mums tai tampa kančia.
Indijoj būta jogų, kurie medituodavo sėdėdami vidurvasarį apsupti mažų lauželių. Mums tai neįsivaizduojama. Šiaip ar taip mums, žmonėms, natūrali būsena yra tada, kai mes nekenčiam. O kančiai priešinga kas? Laimė, nuolatinė laimė, arba palaima. Juk kai esam laimingi, visada norim tokiais ir likt, ar ne? Nė vienas gi nenori susigyventi su danties ar sąnario, juolab lūžio skausmu.
Pavasaris – atgimimo laikas, todėl pats laikas ištrūkt į mišką ar laukan, prie ežero ar upės, ir pasigalvot, o kas yra mano natūrali būsena ir kada gi aš jaučiuos natūraliai, harmoningai su savim ir aplinka. Ar dirbu ką noriu dirbt ir ar save ten realizuoju, ar veikiu pats iš savęs, ar pagal aplinkinių norus? Savo tikslių siekiu ar artimųjų, giminių, gal darbdavių? Pasimąstykim, kokiom aplinkybėm labiausiai esam „savi“.