Radau internete vieną kirtaną (kongregacinį Dievo šlovinimą, žiūrėti nuo 1 min. 40 s Kirtan Mela Germany 2012 HG Yadubara Prabhu Day 2 – YouTube ) ir kilo tokia mintis, kad ką čia šitie žmonės veikia, tai yra tyriausia ir aukščiausia, ką mes galim nuveikt šitam pilnam neišmanymo, smurto ir kančios gyvenimėly. Vyrai, moterys, seniai, vaikai, vokiečiai, indai, baltaodžiai, juodaodžiai, vadovai ir darbininkai, šeimos žmonės ir vienuoliai, neįgalūs ir sveikieji – visi šlovina Viešpatį. Žmonės vienijas automobilių klubuose, sporto varžybose, profsąjungose, mitinguose, bet tai laikina ir neatneša naudos, laimės. Ilgainiui net pabosta tokios asociacijos ir keičiam klubą, susirinkimą vis nežinia ko ieškodami. Mus meilėj ir taikoj gali apjungt tik dievocentriškas gyvenimas ir laikymasis kartu. Kitaip mes pasmerkti pasilikt ir suvargt savo dieneles vienui vieni. Bendruomenė – tai mūsų prieglobstis šito pasaulio šalty ir tamsoj. Tai namai, kurių šeimininkas – Dievas, o jo tarnai – mes. Nebūsim laimingi bandydami tapt šeimininkais, tai ne mūsų prigimty. Būt šeimininku – tai blogiausia, ką galim įsivaizduot ir atitinkamai su mūsų užteršta sąmone veikt. Būdami tokiais šeimininkais mes prirakinam, pririšam, uždarom, kankinam gyvūnus, skraudžiam jaunesnius ir silpnesnius, išnaudojam juos. Mes neleidžiam kitiem būt savim. Mūsų ego riboja kitų gyvų būtybių laisvę, mes jais naudojamės.