Radau internete vieną kirtaną (kongregacinį Dievo šlovinimą, žiūrėti nuo 1 min. 40 s (Kirtan Mela Germany 2012 HG Yadubara Prabhu Day 2 – YouTube ) ir kilo tokia mintis, kad ką čia šitie žmonės veikia, tai yra tyriausia ir aukščiausia, ką mes galim nuveikt šitam visko pilnam gyvenimėly. Vyrai, moterys, senoliai, vaikai, vokiečiai, indai, baltaodžiai, juodaodžiai, vadovai ir darbininkai, šeimos žmonės ir vienuoliai, neįgalūs ir sveikieji – visi šlovina Viešpatį. Žmonės vienijas automobilių klubuose, sporto varžybose, profsąjungose, mitinguose, bet tai laimės neatneša. Ilgainiui net pabosta tokios asociacijos ir keičiam klubą, susirinkimą vis nežinia ko ieškodami. Mus meilėj ir taikoj gali apjungt tik dievocentriškas gyvenimas ir laikymasis kartu. Kitaip rizikuojam pasilikt ir suvargt savo dieneles vienui vieni. Bendruomenė – tai mūsų prieglobstis šitam pasauly. Tai namai, kurių šeimininkas – Dievas, o jo tarnai – mes. Nebūsim laimingi bandydami tapt šeimininkais, tai ne mūsų prigimty. Būt šeimininku – tai klaidingiausia, ką galim įsivaizduot ir atitinkamai su priklydusia sąmone veikt. Būdami tokiais šeimininkais mes kenčiam. Tikėtina, kad neleidžiam kitiems būt savimi.