Norėdami įsigyti kokį nors daiktą ar paslaugą, ją perkame už nustatytą kainą. Tačiau kitaip yra – o, deja, neturėtų būti – su dvasininkų siūlomomis paslaugomis ar prekėmis. Lietuvos, o ir ne tik, maldos namuose praktiškai neliko aukos. Dažnai maldos namuose, šalia išėjimo, padėta nemažai knygų knygelių, prie kurių parašyta, kad jos – už auką. Tačiau yra viena smulkmena: aukos dydis nustatytas. Kitaip sakant, yra kaina.
Ir tai vyksta ne vienuose maldos namuose ar bendruomenėje. Auka pakeista kaina. Auka, tai ne kaina, o kaina – ne auka. Dvasininkija pradėjo prekiauti, kitaip sakant, užsiimti vaišiška (prekybine) veikla.
Aišku, Šrila Prabhupada sakė, kad XX amžiaus liga yra materija, tad jau ir besilankančiųjų maldos namuose, kaip ir pačių dvasininkų, mažėja geometrine progresija. Sakoma, kad dabartiniame Kali amžiuje dvasią praktikuoja maždaug tik kas ketvirtas žmogus.
Sakoma, kad visuomenės bendras sąmonės lygis pradėjo mažėti pradedant nuo brahmanų (intelektualų). Pedagogai, andragogai, mokslininkai ir panašūs žmonės pradėjo dirbti samdomus darbus, o tai reiškia, kad jie tapo priklausomi nuo atlyginimo, kas vediniais laikais buvo neįsivaizduojama. Jau kas kas, bet brahmanas turėtų likti nepriklausomas. Aišku, visi mes nuo kažko priklausomi. Brahmanai labiausiai priklausomi nuo žinių, kšatrijai, arba valdovai, kariai, administratoriai – nuo šlovės ir garbės, vaišijai ,arba prekybininkai – nuo pinigų, o šudros, arba darbininkija – apskritai nuo savo proto, juslinio pasitenkinimo, tiksliau, nuo bazinių poreikių patenkinimo.
Brahmanų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu turėtų likti maloningai gaunamos aukos. Maža to, jie patys turėtų dažnai ir daug aukoti sąmoningiems labdaringiems projektams, remti stokojančius būtiniausių dalykų, o labiausiai ko mes stokojom – atsidavimo Dievui.