Norėdami įsigyti kokį daiktą ar paslaugą ją perkame už nustatytą kainą. Bet kitaip yra, o, deja, neturėtų būti, su dvasininkų siūlomomis paslaugomis ar prekėmis. Lankausi Lietuvos šventyklose ir bažnyčiose ir pastebiu, kad praktiškai neliko paaukojimų. Neseniai lankiaus šv. Onos bažnyčioj Vilniuj, kur pamaldos vykdomos senąja Romos katalikų tradicija, kai kunigas yra atsisukęs į altorių, kaip kad pagal vedinę tradiciją. Beje, pamaldos čia vyksta lotyniškai. Ir bažnyčioj šalia išėjimo padėta nemažai krikščioniškų knygelių, kur parašyta, kad jos už paaukojimą. Bet yra viena smulkmena. Aukos dydis nustatytas, kitaip sakant, yra kaina. Tai nei tik šitoj bažnyčioj, nei tik pas katalikus tai vyksta. Auko paversta kaina, kas yra labai nekuklu, sakyčiau. Dvasininkija pradėjo prekiauti, kitaip sakant užsiimti vaišiška veikla. Ir tai labai akivaizdu matant vidury mišių vienuolę renkant pinigus. Kokio galo vidury mišių rinkt tuos pinigus? Aišku, žmonės dabar į vienišai paliktą aukų dėžutę kur nors kampe mažai turbūt primeta, o gal ir primeta, kas čia žino, neskaičiavau. Kai kurie sąmoningesni tiesiog po renginio prie išėjimo renka aukas ir tai yra gerai. Aišku, Šrila Prabhupada sakė, kad XX amžiaus liga yra materija, tai jau tų besilankančiųjų maldos namuose, kaip kad ir pačių dvasininkų mažėja geometrine progresija. Sakoma, kad dabar Kali amžiuje praktikuoja maždaug jau tik kas ketvirtas žmogus. Kartais man atrodo, kad tokių yra vienas iš 500.
Žuvis pūna nuo galvos. Sakoma, visuomenė degradavo nuo brahmanų. Pedagogai, andragogai, mokslininkai ir panašūs pradėjo dirbt samdomus darbus, kas reiškia, kad jie tapo priklausomi nuo užmokesčio, kas vediniais laikais buvo neįsivaizduojama. Jau kas kas, bet brahmanas turėtų likt nepriklausomas. Aišku, visi čia priklausomi nuo kažko. Brahmanai labiausiai nuo žinių, kšatrijai, arba valdovai, kariai, administratoriai nuo šlovės ir garbės, vaišijai, arba prekybininkai, aišku, nuo pinigų, o šudros, arba darbininkai išvis nuo savo proto, juslinio pasitenkinimo, tiksliau nuo bazinių poreikių patenkinimo.
Tai su tom „rekomenduojamom aukom“ galim tiesiog taip padaryt, kad dvasininkams primint iš ko jie duoną valgo ir kad ne jų reikalas yra prekyba. Indijoj vieni aukojimą atlikę brahmanai manęs paprašė nustatyto paaukojimo, tai pasakiau jiems, kad tai neetiška ir tegul neprisigalvoja, ko nereikia. Auka yra auka, ji neturi savo dydžio, kitaip tai jau bus kaina. Jau kaip tik išmanoma, už paslaugą ar daiktą norima konkrečios sumos prisidengiant „rekomenduojama auka“ ir pan. Tai tikrai drąsiai, atvirai ir ne su kokiu pasipiktinimu priminkim prašantiesiems, kad auka nėra kaina.