Internete yra vieno garsaus pasaulinio muzikanto Enrique Iglesias koncerto įrašas. Ten yra toks vienas įdomesnis momentas. Vaizdo įraše muzikantas nufilmuotas sėdintis privačiame lėktuve, greičiausiai savo paties. Kitur filmuojama, kaip merginos koncertų metu rėkia, alpsta, prašo parašų, persekioja. Žodžiu, šitas atlikėjas tam tikrai žmonių grupei, daugiausia merginoms, yra tiesiog dievaitis, Dievas. Kaip gopės alpsta dėl Krišnos, taip jos – dėl šito muzikanto.
Kaip ir dauguma jo pasirodymų, taip ir šitas – audringas, aistringas, linksmas ir garsus, visi šėlsta. Jis jau pabaigia dainą paskutiniais žodžiais, ir kas tada? O tada jis nusilenkia visiems. Bet ne šiaip galvą linkteli, o labai nuoširdžiai, atiduodamas pagarbą. Tai labai jaučiasi. Nueina tokia nuoširdi nuolankumo ir dėkingumo energija. Suprasdamas, iš ko duoną valgo, iš kur ta šlovė, grožis, turtai. Tiek daug dieviškų savybių!
Dabar pasaulyje galima išgarsėti net su viena stipriai išreikšta Dievo ypatybe, pvz., būnant pasakiškai turtingu, arba galingu, jei tu Žydrūnas Savickas, galbūt per grožį, jei tu „Mis Visata“, ar per žinojimą, jei tu Albertas Einšteinas. Bet kiek to mūsų grožio, jėgos ar žinojimo… Net ir čia, Žemėje, bet kuris arklys bus stipresnis už stipriausią žmogų, bet kuri dangiška apsara bus gražesnė už mūsų „Mis Visatą“. Tai realiai matom – nėra kuo didžiuotis, ir ateina momentų, kai tu bent akimirką tai supranti. Paskui gal vėl užsiliūliuoji, vėl skęsti šlovėje, piniguose.
Labai jaudinantis momentas, kai šlovę ir turtus pelnęs žmogus turi nuolankumo ir paprastumo, nes įprastai su šlove ir turtais auga ego, žmogus jaučiasi dievaitis.