Šiandien trumpai aptarsim meditaciją ar maldą, kaip proto nuraminimo techniką. Iš tikrųjų meditacija yra veiksmingiausia ne tik proto, bet ir širdies valymo priemonė. Ji kaip stiprus chemikalas daug metų naudojamai prisvilusiai keptuvei nublizgint. Kai atlikinėjau studijų praktiką Prancūzijoj vieno viešbučio virtuvėj, kartą virėjas pasiėmė baisiai atrodančią keptuvę, kurią šiaip jau, rodos, išmest reiktų ir užpylė tokio stipraus chemikalo, kad net lauke nosį rietė. Bet po kurio laiko beliko ant tos keptuvės užpilt vandens ir ji buvo kaip nauja. Taip ir maldos ar meditacijos karoliai nugraužia mūsų širdies nešvarumus, kalkes, suodžius, rūdis, apnašas, samanas asu kerpėm ir ką ten tik nori. Bet tai nepigi priemonė. Vienas Atono kalno vinuolyno vienuolis pasakė, kad sunkiausia yra daryti 3 dalykus: prižiūrėt seną žmogų, grąžint skolą ir kas dar? Taip, melstis. Turėjau ir skolų, ir seną žmogų teko padabot, bet tai nėra taip sunku, kaip koncentruota nuoširdi tyli ir gili malda ar meditacija. Kaip fiziškai sunkiausia yra kelt svorį ar išlaikyt ištvermę, taip psichiškai sunku būt vienam su meditacijos karoliais. Sunku nurimt, pastumt darbus šonan valandai ar dviem. Sunku negalvot apie žmones, aplinkybes, kasdienybę, buitį, save ir kur esu. Mokytojas Šrila Prabhupada sakė, kad mums svarbiausia tik 2 dalykai: tai mes patys sau ir kur esam, vieta. O čia gi svarbiausia pokalbis su Dievu. Bet jis dažnai panašus į telefoninį pokalbį su draugu, kai su juo kalbėdami graužiam riešutus, tikrinam elektroninį paštą ir dar kokį darbelį darom tuo pačiu metu.
Medituot bus lengviau, jei tai darysim kiekvieną rytą tuo pačiu metu. Ir kuo anksčiau, tuo geriau, tuo lengviau. Vėliau keliasi aplinkiniai, daugėja triukšmo, kitų žmonių skleidžiamo nerimo ir už sienos, ir už lango. Ypač vasarą.
Protas nemėgsta nemalonių dalykų, todėl ir meditacija turi būti tokia, kad protas neprieštarautų. Reikia su juo sutart, kad jam reiks šiek tiek palaukt, kol mes medituosim, bet po to galės daryt ką nori. Jį lengva apgaut. Kaip minėjau, labai svarbu reguliarumas. Kaip kad dantų nevalom tik pirmadieniais ar ketvirtadieniais, gal tik per atostogas, taip ir melstis reikia tik atsikėlus. Tai švaros dalis. Kūną maudom vandeniu, muilu, dantų pasta, prausikliais, valikliais, o sielą – malda. Dar svarbu ir dažnumas. Per švarūs nebūsim. Švara – vienintelė kvalifikacija pamatyt Dievą. Ne todėl Jo nematom, negirdim ir nejaučiam, kad mūsų akys tam nepritaikytos ar Jis tiesiog nematomas, bet kad mums trūksta fizinės, t. y. išorinės švaros, o labiausiai, aišku, vidinės švaros. Viskam reikia kvalifikacijos. Dvasinė praktika – ne išimtis. Čia reikia didelės vidinės švaros ir žinių, kurias anksčiau ar vėliau susirenkam patys ar duoda šventos asmenybės. Šventas žmogus yra tas, kurio švarios mintys, žodžiai ir darbai. Tai reiškia, kad jis gyvena šitam materialiam pasauly, jis vis dar eina dušan ir toletan, bet jo sąmonė anapus šito. Jis negalvoja apie uždarbį, politiką, sportą, teatrus ir kinoteatrus. Supranta, kad gyvenimas kaip spektaklis ar kinas, kuris greit pasibaigs ir liks juodas ekranas ir teks gailėtis, kad nieko protingiau nesugalvojo nuveikt su šituo žmogaus kūnu, kad jis nelabai jau ir skyrės nuo gyvūnų, kuriems mažai kas rūpi. Dvasinė praktika – tai draugystė su protu. Bhagavad-gitoj (6.5) Dievas sako: „Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas“. Kažkuria prasme su juo reikia ne tiek susidraugaut, kiek jį nugalėt, nes „Tam, kuris nugalėjo protą, jis yra geriausias draugas, o kas nesugebėjo to padaryti, tam protas – didžiausias priešas.“ (BG 6.6). Šito mūšio gale „Kas nugalėjo protą, tas pasiekė Supersielą, nes jis jau surado ramybę. Laimė ar kančia, karštis ar šaltis, garbė ar negarbė jam vis tiek.“ (BG 6.7). Praktiškai mūsų dvasinė praktika, tai darbas su neramiu, išblaškytu ir nesuvaldytu, nepakinkytu protu. Turim du žirgus: vienas jų mustangas, laukinis, o kitas darbinis. Tai kokia nauda iš pirmo, kuris nuo ryto iki vakaro kasdien vėją laukuos gaudo? Jam duotą energijos kiekį jis išeikvos veltui, o antras savo darbu atneš naudos ūkininkui, jo šeimai, bendruomenei, mažesniu procentu šaliai. Pasigalvokim kiek daug energijos mums duota ir ar tinkamai ją eikvojam. Ar neteks grautžis akloj ir bedantėj senatvėj, kad galėjom kitap gyvent, ne tik dėl savęs, kad buvau tarp kitų žmonių, bet gyvenau taip, tarsi jų nebūtų. Gyvenau taip, lyg ne iš Dievo atėjau, ne Jo veikimu dirbau ir ilsėjaus ir ne Jo valia vėl kažkur būsiu pasiųstas.