Šiandien trumpai aptarsime meditaciją ar maldą kaip proto nuraminimo techniką. Iš tikrųjų meditacija yra veiksmingiausia ne tik proto, bet ir širdies valymo priemonė. Ji kaip stiprus chemikalas daug metų naudotai, prisvilusiai keptuvei nublizginti. Virėjas pasiima prastai atrodančią keptuvę, kurią šiaip jau, rodos, reiktų išmesti, ir užpila tokio stipraus chemikalo, kad net lauke nosį riestų. Bet po kurio laiko ant tos keptuvės užpila vandens, ir ji kaip nauja.
Taip ir maldos ar meditacijos karoliai nugraužia mūsų širdies nešvarumus, kalkes, suodžius, rūdis, apnašas, samanas su kerpėmis ir ką ten tik nori. Bet tai nepigi priemonė. Vienas Atono kalno vienuolyno vienuolis pasakė, kad sunkiausia yra daryti tris dalykus: prižiūrėti seną žmogų, grąžinti skolą ir – kas dar? Taip, melstis.
Kaip fiziškai sunkiausia yra kelti svorį ar išlaikyti ištvermę, taip psichiškai sunku būti vienam su meditacijos karoliais. Sunku nurimti, pastumti darbus šonan valandai ar dviem. Sunku negalvoti apie žmones, aplinkybes, kasdienybę, buitį, save ir tai, kur esu. Mokytojas Šrila Prabhupada sakė, kad mums svarbiausi tik du dalykai: tai mes patys sau ir kur esame – vieta. O čia gi svarbiausia pokalbis su Dievu. Bet jis dažnai panašus į telefoninį pokalbį su draugu, kai su juo kalbėdami graužiam riešutus, tikrinam elektroninį paštą ir dar kokį darbelį darome tuo pačiu metu.
Medituoti bus lengviau, jei tai darysime kiekvieną rytą tuo pačiu metu. Ir kuo anksčiau, tuo geriau, tuo lengviau. Vėliau keliasi aplinkiniai, daugėja triukšmo, kitų žmonių skleidžiamo nerimo – ir už sienos, ir už lango. Ypač vasarą.
Protas nemėgsta nemalonių dalykų, todėl ir meditacija turi būti tokia, kad protas neprieštarautų. Reikia su juo susitarti, kad jam reikės šiek tiek palaukti, kol mes medituosime, bet po to galės daryti ką nori. Jį lengva apgauti. Čia labai svarbus reguliarumas. Kaip kad dantų nevalome tik pirmadieniais ar ketvirtadieniais, gal tik per atostogas, taip ir melstis reikia tik atsikėlus. Tai švaros dalis. Kūną maudome vandeniu, muilu, dantų pasta, prausikliais, valikliais, o sielą – malda.
Dar svarbu ir dažnumas. Per švarūs nebūsime. Švara – vienintelė kvalifikacija pamatyti Dievą. Ne todėl Jo nematome, negirdime ir nejaučiame, kad mūsų akys tam nepritaikytos ar Jis tiesiog nematomas, bet todėl, kad mums trūksta fizinės, t. y. išorinės švaros, o labiausiai, aišku, vidinės švaros. Viskam reikia kvalifikacijos. Dvasinė praktika – ne išimtis. Čia reikia didelės vidinės švaros ir žinių, kurias anksčiau ar vėliau susirenkame patys arba jas duoda šventos asmenybės.
Šventas žmogus yra tas, kurio švarios mintys, žodžiai ir darbai. Tai reiškia, kad jis gyvena šiame materialiame pasaulyje, jis vis dar eina į dušą ir tualetą, bet jo sąmonė yra anapus šio pasaulio. Jis negalvoja apie uždarbį, politiką, sportą, teatrus ir kino teatrus. Supranta, kad gyvenimas – kaip spektaklis ar kinas, kuris greit pasibaigs, ir liks juodas ekranas, o tada teks gailėtis, kad nieko protingesnio nesugalvojo nuveikti su šiuo žmogaus kūnu, kad jis nelabai jau ir skyrėsi nuo gyvūnų, kuriems mažai kas rūpi.
Dvasinė praktika – tai draugystė su protu. „Bhagavad-gītoje“ (6.5) Dievas sako: „Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas.“ Kažkuria prasme su juo reikia ne tiek susidraugauti, kiek jį nugalėti, nes „tam, kuris nugalėjo protą, jis yra geriausias draugas, o kas nesugebėjo to padaryti, tam protas – didžiausias priešas“ (BG 6.6). Šio mūšio gale: „Kas nugalėjo protą, tas pasiekė Supersielą, nes jis jau surado ramybę. Laimė ar kančia, karštis ar šaltis, garbė ar negarbė jam vis tiek“ (BG 6.7).
Mūsų dvasinė praktika – tai darbas su neramiu, išblaškytu ir nesuvaldytu, nepakinkytu protu. Turime du žirgus: vienas jų – mustangas, laukinis, o kitas – darbinis. Tai kokia nauda iš pirmo, kuris nuo ryto iki vakaro kasdien vėją laukuose gaudo? Jam duotą energijos kiekį jis išeikvos veltui, o antras savo darbu atneš naudos ūkininkui, jo šeimai, bendruomenei ir mažesniu procentu – šaliai.
Pagalvokime, kiek daug energijos mums duota ir ar tinkamai ją eikvojame. Ar neteks graužtis akloje ir bedantėje senatvėje, kad galėjome kitaip gyventi – ne tik dėl savęs, kad buvome tarp kitų žmonių, bet gyvenome taip, tarsi jų nebūtų. Gyvenome taip, lyg ne iš Dievo atėjome, ne Jo veikimu dirbome ir ilsėjomės ir ne Jo valia vėl kažkur būsime pasiųsti.