Kaip gi nuraminti protą, kaip jį išlaikyti šaltą? Taigi, vienas iš labai veiksmingų ir gana asketiškų būdų – maudynės vėsiame vandenyje. Viename iš „Šrimad Bhagavatam“ komentarų Šrila Prabhupada užsimena, kodėl dabar žmonės serga. Ogi todėl, kad jie nesimaudo vandens telkiniuose. Pagal kinų fengšui pati švariausia energija yra upės saloje. Upė teka, todėl jos energija priešinga pelkės, stovinčio vandens energijai. Stovintis vanduo, jei jis neturi jokio intako ir ištakos, daug greičiau supelkėja. Žmonės irgi, jei jie uždari, kaupikai, nesidalijantys, tai jie arba daug nesukaups, arba, sukaupę, praras. Jų turtas gali sudegti, būti nuneštas potvynio ar išneštas ilgapirščių. Taigi, nesidalinti – šiek tiek pavojinga.
Vedų mokslas ajurveda nurodo, kad galva miegant turi būti šaltai, o kojos – šiltai. Taip pat negalima pilti karšto vandens ant galvos. Protas, ypač vyro, visada turi išlikti šaltas. Net yra toks pasakymas – „šaltas protas“, juk girdėjome. Nusiprausti ar maudytis vėsiame ar net šaltame vandenyje yra šiokia tokia askezė, bet visos askezės anksčiau ar vėliau apdovanoja. Tai grūdina organizmą ne tik fiziškai, bet ir psichiškai.
Čia verta paminėti talasoterapiją. Tai du graikų kalbos sudurtiniai žodžiai. „Thalassa“ reiškia jūrą, vandenyną, o „therapia“ – gydymą. Taigi, tai gydymas jūra, jos mums duodamais produktais. Jūra nėra tik vanduo – tai ir pajūris su smėliu, saule ir oru, taip pat jūros dumbliai, dumblas, molis, druska. Padaryta daug tyrimų, aišku, labai apčiuopiamų, susijusių su kūnu: kaip jūros vanduo veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, bendrą kūno savijautą. Net ir šuo, atsidūręs prie jūros, atrodo labai laimingas, energingas. Žmonės irgi – kad ir kokio amžiaus būtų – atvykę prie jūros pakrantės atrodo labai pozityvūs, prašviesėję, pralinksmėję. Ypač tie, kurie prie jos atvažiuoja retai. Iš tikrųjų, jei gyventume teisingai, sąmoningai, pagal visatos dėsnius, tokie žvalūs, kaip prie jūros, turėtume būti kasdien.
Gal nebūtina tapti ruoniu ir maudytis eketėje, bet galime dažniau įlįsti į upę ar ežerą. Taip ne tik nusiprausime, bet ir įsižeminsime, užmegsime artimesnį ryšį su Žeme, su vandeniu, pamatysime, kad ežeras nėra tik vanduo – ten gyvena daug augalų ir žuvų, jiems tai namai. Suprasime, kad vanduo yra Dievo dovana, kaip ir kalnai ar miškai – tai stichija. Pajusime, kokia didelė yra jūra ar vandenynas ir kokie maži esame mes.
Mums, kurie dažnai turime didesnį nei vidutinį ego, naudinga kuo dažniau pasijausti mažiems prieš dangaus platybes ir aukštybes, prieš kalnus ir vandenynus. Juk savo aplinkoje mes jaučiamės tokie dideli prieš vaikus, naujokus, gyvūnus, silpnesnius. Neturime laiko ir noro pasijausti mažesniais, sužinoti, kad yra kur kas galingesnių būtybių šioje visatoje, valdančių stichijas, planetas. O mes, žmogeliukai, galėtume tik tuo pasididžiuoti, jei suvaldytume savo egoizmą, jei susilaikytume nuo kritikos, pavydo, melo, šmeižto, jei suspėtume suturėti save nuo juslių nesuvaldymo, nuo ėjimo paskui jas. Tada mes tikrai būtume herojais sau ir aplinkiniams. Tokia iš tikrųjų yra mūsų mažytė padėtis.