Šiandien, pirmą šilčiausią pavasarinę vasario dieną trumpai pasidalinsiu patirtim kaip paskelbiau karą miegui ir kas dabar laimi. O, miegeli, tu toks saldus ir skanus. Niam niam, knar knar. Bet jau neturiu aš tau tiek daug laiko, kiek tu norėtum, kad tau jo turėčiau. Vat ajurveda rašo, kad man tavęs užtenka tik 4 valandų. Kūnui pailsint užtenka 2 valandų, o psichikai – 4. Tai kiek iš viso? Matematika! 6? Ne! 4 gi, nes kol ilsis psichika, ilsis ir kūnas 🙂 Rašoma, kad palanku eit ilsėtis kuo anksčiau iki vidurnakčio, nes 1 valanda miego iki vidurnakčio skaitosi kaip 2 valandos po vidurnakčio. Taigi taigi sako sraigė! Vadinasi užtenka miegot nuo 21 val. iki 3 ar net 2 val. Taip jau sutapo, kad šitą projektą pradėjau įgyvendint nuo š.m. sausio pirmadienio (pirmos mėnesio dienos 🙂 ). Atskaitos taškas 5:45 val. žadintuvas, 15 minučių prasibudint ir krist lauk. Tai tik kartą ar 2 šiek tiek suvėlinau. Dabar žadintuvas skombina dar 15 minučių anksčiau. Iki kito sausio pirmadienio kaip minimum norėčiau keltis valandą anksčiau. Po to dar valanda, dar, dar ir voila! Pasižiūrėsiu kiek miego mažinimas turi įtakos proto ramybei, sėkmei, laimei, susikaupimui, koncentracijai, meditacijai, sąmonei, aktyvumui, darbingumui, poilsiui, mitybai, atminčiai, gyvenimo kokybei ir dar kitiems dalykams.
Fanatizmui čia vietos nepaliksiu, nes jau žinau kuo pasireiškia miego trūkumas. 10 metų dirbau viešbučiuose naktinį darbą, tai tokios patirties ir priešui nelinkėčiau. Saulė kabo virš galvos, o tu vidury vasaros karščio bandai užmigt. Arba žiemą ryte apsimiegojęs sėdi ant dviračio ir mini namo pusvalandį ar kiek ilgiau. Miegas, Vedos rašo, yra neišmanymas. Kad gaidys keliasi pirmas, tai dar nereiškia, kad jis gyvena satvoj, dorybėj. Bet žmogaus gyvenime miego dozavimas įneša pozityvo. Dieną vyrauja radžasas, aistra, bėgam su savo darbais darbeliais, o vakare griūnam fotelin paskaityt kažką ar šiaip pailsėt. O kada gi mankšta, kvėpavimo pratimai, meditacija, skaitiniai, paskaitos? Senatvėj? Kai kurie taip sako. Linkiu jiems sulaukt tos senatvė, visų pirma. O jos sulaukus spėt nenupušt. Anksti ryte teka saulė, neūžia mašinų varikliai, nevaikšto žmonės, tyla. Nu jei gyveni vienkiemy, tai čia kasdienybė. Ramybė yra mumyse ir mes esam gamtos ramybėj, bet žmogaus sukurta aplinka labai nerami, nervinga, dirbtina, sekinanti, svetima. Todėl turim ieškot proto ir sielos ramybės. Rytas tam labai palankus.
Pamėginkim keltis anksčiau ir pasižiūrėkim kas mūsų gyvenime keičias. Pradėkim keltis nuo tos valandos, kada atsikeliam be žadintuvo, tada labai metodiškai ir neskubėdami kelkimės vis anksčiau.Čia labai svarbu ir metodika ir neskubėjimas. Gal kasdien kelsiuos minute anksčiau, o gal kas savaitę po minutę. Išjauskim. Pamąstykim dėl ko tai darom. Ko noriu iš to? Ką veiksiu atsikėlęs? O ir zuikiško rezultato kaži ar verta tikėtis. Juo skubini, juo subini, sako žemaičiai. Jei išmoksiu vieną eilėraštį, nu tai išmoksiu. Du, tris. Bet jei 1000? Tai gal pagerės mano atmintis, ar ne? Pakilosiu 10 kg svarmenį kelias dienas, tai tiek ir naudos bus, bet jei pusmetį, metus? Juk sustiprės raumenys. Čia svarbiausia – nuoseklumas. Dantų valymo grafikas labai paprastas – kasdien. Praustis – kasdien. Valgyt – kasdien. Taip ir su pastangom, turim per milimetrą kasdien prisiimt mažą askezę, nepatogumą, mažą dygliuką, akmenuką, kuris jaustųsi bate, bet ne tiek, kad negalėtumėm eit pirmyn. Gal anksčiau keltis, gal daugiau paskaityt dvasinės literatūros, gal daugiau meditacijos ar mažiau filmų, gal daugiau sveiko maisto ir mažiau intoksikantų. Mes laisvi rinktis!