Daug keliauju, todėl užmatau nemažai įdomybių, sukeliančių įvairių minčių. Kad ir aną dieną – važiuoju traukiniu, o šone priešais mane sėdi moteris. Nieko ypatingo, kad ji sėdi, bet kaip ji sėdi. Sakoma, kad prancūzui prie staliuko reikia trijų kėdžių. Net trijų, paklausim? Taip: pirmoji bus jo užpakaliui, antra – susidėti kojoms, o paskutinė – krepšiui. Bet moterys yra moterys – jos kartais sėdasi plačiau nei visi prancūzai kartu sudėjus. Šitoji keleivė užėmė net keturias vietas! Atrodė taip juokingai, kad per akimirką gimė mintis apie tai, kaip mes čia kuriamės šiame pasaulyje.
Nors esame tik traukinio – gyvenimo – keleiviai, bet mums neužtenka vienos vietos, nors tu ką! Mums reikia daug, labai daug. O daugiausia, žinoma, materijos: namų, sodybų, sodų, mašinų, kompiuterių, telefonų, lėkščių, bliūdų, puodų, kibirų… Vaje! Ir jei mums jau reikia ne „grubių“ dalykų, o subtilių – energijų, skonių, įspūdžių – tai reikia ne tik greitai, bet ir gausiai.
Yra tik viena problema. Tiksliau – dvi. Pirmoji ta, kad mes ne namuose, o antroji – kad kai jau reikės iškeliauti iš čia, negalėsim pasiimti net žemės iš po nago. Nors tai akivaizdu, bet dar akivaizdžiau, kad mes nuoširdžiai apie tai nesusimąstome. Tiesiog esu aš, esu čia, ir man dabar visko reikia.
Tačiau mūsų laukia egzaminas – sunkiausias gyvenimo egzaminas: mirtis. Mes ne mirties bijome, o to, kad teks palikti tai, ką turime. Mums sunku suvokti, kad galima būti laimingam praktiškai būdami nuogi. Nusipirkę naują telefoną pasidžiaugiame, bet laimingais netampame. Perkame kitą telefoną, kitą mašiną, namą, keičiame partnerius, gyvenamąsias vietas – darome daugybę dalykų, kad tik išpeštume laimės. Tačiau geriausiu atveju patiriame trumpalaikį džiaugsmą. Džiaugsmas yra materialus, laikinas, emocinis. O laimė – ilgalaikė ir nemateriali.
Džiaugsmas – emocija. Laimė – būsena. Emocijas generuoja protas, o protas – labai nepastovus. Kaip galima tikėtis nuolatinio džiaugsmo, kai jo šaltinis – nepastovus protas? Viskas, kas ateina iš proto, yra laikina. Tuo pačiu tai ir privalumas, ir trūkumas. Gerai, kad proto skausmai laikini – kitaip gyvenimas taptų nepakeliamas. Bet lygiai taip pat laikinas ir džiaugsmas. Protas laimės nori čia ir dabar. Intelektas laimę mato ateityje – sako: „pakentėk, padirbėk, užsidirbk“. O protas kaip mažas vaikas visko nori tuoj pat.
Taigi, kai jau „užsėdame“ vieną vietą, apsidairykime: ar neužėmėme rezervuotos vietos, ar neatsisėdome ten, kur ką tik sėdėjo žmogus, kuris tuoj grįš? Ar tikrai mums reikia tiek, kiek mes norime? Gal užtenka tiek, kiek mums iš tiesų reikia, kiek mums skirta?