Daug keliauju, todėl užmatau nemažai įdomybių, sukeliančių įvairių minčių. Kad ir aną dieną, važiuoju traukiniu ir šone priešais mane sėdi moteris. Nieko ypatingo, kad ji sėdi, bet kaip ji sėdi. Sakoma, prancūzui prie staliuko reikia trijų kėdžių. Net trijų, paklausit? Taip. Pirmoji bus jo užpakaliui, antra – susidėt kojoms, o paskutinė – krepšiui. Bet moterys yra moterys, jos plačiai sėdasi. Šitoji keleivė net keturias vietas užėmė! Taip juokingai atrodė. Per akimirką atėjo mintis, kaip mes čia kuriamės šitam pasauly. Nors ir esam traukinio, gyvenimo keleiviai, bet mums neužtenka tos vienos vietos nors tu ką! Mums tiek daug reikia! O daugiausia, aišku, materijos: namų, sodybų, sodų, mašinų, kompiuterių, telefonų, lėkščių, bliūdų, puodų, kibirų. Vaje! Jei net ir negrubių, subtilių dalykų reikia, energijų, skonių ar pan., tai jau ne tik kad greit, netgi dabar, bet daug, labai daug.
Tik viena problema yra, tiksliau jų yra dvi. Pirmoji ta, kad mes ne namuose, o antroji, kad kai jau reiks iškeliaut iš čia, negalėsim net žemės iš po nago pasiimt. Nors tai akivaizdu, bet akivaizdu ir tai, kad mums nuoširdžiai apie tai nesusimąstom. Tiesiog čia esu aš ir man dabar visko reikia. Bet priešaky egzaminas, sunkiausias gyvenimo egzaminas – mirtis. Mes ne mirties bijom, bet palikt tai, ką turim. Mums sunkiai suvokiama, kad galima būt laimingam praktiškai būnant nuogam. Nors nusipirkę naują telefoną pasidžiaugiam, bet laimingi netampam. Perkam kitą telefoną, kitą mašiną, namą, keičiam partnerius, gyvenamą vietą ir dar tiek daug dalykų darom, kad tik tos laimės išpešt. Bet, geriausiu atveju, patiriam daugiau mažiau trumpalaikį džiaugsmą. Bet džiaugsmas trumpalaikis, nėra gilus, praktiškai jis materialus. O laimė yra ilgalaikė, nemateriali. Džiaugsmas tėra emocija, o laimė – vidinė būsena. Emocijas generuoja protas, o jis labai nepastovus, tai kaip turėsim nuolatinį džiaugsmą, jei jo šaltinis – nepastovus protas. Viskas, kas ateina iš proto, yra laikina, todėl tai ir privalumas, ir trūkumas tuo pačiu metu. Gerai, kad proto kančios laikinos, kitaip tai jau nebūtų gyvenimas, bet toks pats laikinas ir džiaugsmas. Protas laimės ieško čia ir dabar. Intelektas laimę projektuoja ateityje. Jis sako, kad reikia pakentėt, padirbėt, užsidirbt, o protas kaip mažas vaikas, tik greičiau.
Taigi kai jau užsėdam vieną vietą, apsidairykim, ar neužėmėm rezervuotos vietos ar čia ką tik sėdėjusio, bet tuoj grįžiančio žmogaus vietos. Ar tikrai mums reikia tiek, kiek mes norim? Gal užteks tiek, kiek mums reikia, kiek skirta?