Gyvybė trapi. 2021.01.20

Liūdnokas nutikimas namuose pasitaikė. Gyvenam su bobute nuosavam senam name ir nors jį plaunam, šluojam, vorų netrūksta, iš kiemo, rūsio sklaidos jie čia į visas puses. Paprastai kokį gyvį įmetu stiklinėn ir po to pro duris – laukan. Rekordas, kiek pamenu, gal 30 vorų per dieną vasaros metu. Vakar vieną anksti ryte tokį susėmiau stiklinėn ir kadangi buvo labai anksti, laukan nenešiau, bet uždengiau popieriaus lapu, kad nepabėgtų. Po pusryčių pasiėmiau tą stiklinę ir nešu vorą laukan. Pirma mintis parėjo, kad nereiktų to daryt, nes ten jo laukia nepakeliamas -20 laipsnių šaltis. Tai tik šast jį iš stiklinės ant sniego! Žiūriu sustraukė kojos ir viskas, nejuda. Uždariau duris. Nu tai kad jam jau viso gero ten bus, galvoju, reikia parsinešt ir bent jau rūsin inmest, pavasarį vis tiek juos susemsiu. Parsinešu jį, nejuda. Padėjau rūsio laiptinėn, gal atšils. Tai jau antrą dieną „atšildinėja“. Nėra voro. Voras yra, bet jau sielos tam kūnely nėra. Užteko poros sekundžių tam vorui ant sniego, kad išsikraustyt jo siela iš to aštuonių kojų kūno.
Vorui iškeliaut kelių sekundžių užteko. Sako, arklį gali pražudyt paprasčiausia kibirkštis. Nežinau kiek tai teisybė. Vorui žmogaus namai nėra jo natūrali gyvenamoji aplinka, bet sniege jis irgi neišgyvens. Klausimas kiek mums, žmonėms, natūrali šita aplinka, Žemė, kurioj gyvenam. Čia būna ir didelių šalčių, ir stiprių liūčių, griaustinių, žaibų, žemės drebėjimų, potvynių, nuošliaužų, gaisrų. O kur dar keturios Vedose minimos pagrindinės kančios: gimimas, ligos, senatvė ir mirtis? Kur dar proto, kūno, kitų gyvų būtybių ir stichinių nelaimių mums keliamos kančios?



Parašykite komentarą

Scroll to Top