Čia toks liūdnas nutikimas namuose pasitaikė. Gyvenam su bobute nuosavam name, tai vorų netrūksta, iš kiemo, rūsio sklaidos jie čia visosna pusėsna. Paprastai kokį gyvį inmetu stiklinėn ir po to pro duris – laukan. Rekordas, kiek pamenu, gal 30 vorų per dieną vasaros metu. Anksčiau tai buvau paprastesnis. Siurbliuoju kambarius, tai „pakeliui“ ir vorus „prasiubliuoju“. Dabar tai išgaudau, vis gyvas padaras. Tai vakar vieną anksti ryte tokį susėmiau stiklinėn ir kadangi buvo labai anksti, laukan nenešiau, bet uždengiau popieriaus lapu, kad nepabėgtų. Po pusryčių pasiėmiau tą stiklinę ir nešu vorą laukan. Pirma mintis parėjo, kad nereiktų to daryt, nes ar laukan nešiu ar sutrinčiau, būtų tas pats – mirtis. Lauke iki -20 šalčio. Nu tai vistiek, galvoju, gal greit kur nuropos ir viskas. Tai tik šast jį iš stiklinės ant sniego! Žiūriu sustraukė kojos ir viskas, nejuda. Uždariau duris. Nu tai kad jam jau viso gero ten bus, galvoju, reikia parsinešt ir bent jau rūsin inmest, pavasarį vistiek juos susemsiu. Parsinešu jį, nejuda. Padėjau rūsio laiptinėn, gal atšils. Tai jau antrą dieną atšildinėja. Nėra voro. Voras yra, bet jau sielos tam kūnely nėra. Užteko kelių sekundžių tam vorui ant sniego, kad išsikraustyt iš aštuonių kojų kūno.
Voras skleidžia labai žemą energiją, tai tama guna, neišmanymas. Tai ką daryt, jei jis ropoja pasieniais palubiais? Po jo voratinkliai ne kaip žiūris. Kartą, pamenu, ryte ėjau pasivaikščiot link ežero ir pamačiau tarp medžių suaustą voratinklį su voru. Nu palauksiu, galvoju, tavo pusryčių. Ir akurat! Inlėkė musė, insipainiojo, tas pripuolė, ją susuko kokonan ir iškart pradėjo pusryčiaut. Tai va kokia realybė. Vedos ir sako, kad mūsų planeta yra vieta, kur vieni kitus ėda ir lesa.
Po to galvoju kiek nedaug kai kuriems trūksta iki mirties. Vorui kelių sekundžių užteko. Sako, arklį gali nudaužt paprasčiausia kibirkštis. Nežinau kiek tai teisybė. Vorui žmogaus gyvenamas namas nėra jo natūrali gyvenamoji aplinka, bet sniege jis neišgyvens. Klausimas kiek mums, žmonėms, natūrali šita aplinka, Žemė, kurioj gyvenam. Čia būna ir didelių šalčių, ir stiprių liūčių, griaustinių, žaibų, žemės drebėjimų, potvynių, nuošliaužų, gaisrų. O kur dar keturios Vedose minimos pagrindinės kančios: gimimas, ligos, senatvė ir mirtis? Kur dar proto, kūno, kitų gyvų būtybių ir stichinių nelaimių mums keliamos kančios? Tai jei nueičiau pas kažkokį žmogų ir man ten dėl kažko būtų kančia būt arba jis pats mane kankintų, tai ar galėčiau sakyt, kad ten yra mano natūrali gyvenamoji aplinka?
To voro atžilgiu panaudojau prievartą, himsą. Vakare vėl sutikau jau kitą vorą, bet jau paleidau rūsin, nes ano pagailo 🙂 Kaip sako, „Norėjau kap geriau, bet gavos kap visadu“. Gamta – visų namai! 🙂