Kartą buvo ūkanotas pajūrio rytas. Ramu, tuščia, gera. Kažkur tolumoj baubia pasiklydę laivai, tolius dengia rūkas. Nors akin durk. Rytmetinė mankštelė ir lengvas pasibėgiojimas pakrante iki šiaurinio molo. Žiūrint priekin vaizdas, toks tarsi į baltas lubas ar sieną spoksotum – liejas akyse. Kažkaip netyčia įsispoksojau tiesiai priešais save ir gi žiūriu kas čia dabar! Siluetas! Kieno?! Didžiulis tamsus rūko užneštas tyliai iš dešinės plaukiantis šešėlis. Laivas! Toks didžiulis! Ir jis tiesiai priešais mane per keliasdešimt metrų! Nieko sau! Kaip ir žemės skradžiai iškilęs. Taip netikėtai. Apstulbau kaip vaiduoklį pamatęs. Kaip toks galiūnas nepastebimai gali atsirasti tau tiesiai prieš nosį tau nieko neįtariant.
Ar ne taip nutinka mūsų gyvenimuose? Ar ne mirtis kartais nelauktai stoja mums ar mūsų artimui priešais nosį jam grūmodama? Ar nesutinkam didžios asmenybės, kai to visai nesitikim? Ar atpažįstam, ką matom ir girdim? Ar suprantam? Kasdien matom saulę, mėnulį, bet net nenutuokiam kad tai asmenybės. Gėlė, katinas, valkata, medis – ką jie čia visi veikia? Kaip jie atsirado? Kas skirtingo ir bendro tarp jų? Kas toliau? Kodėl akys nemato tiesos? Kada mažybėse pamatysiu didybę? Aš toli nuo tiesos ar ji – nuo manęs?