Dabar, kaip ir vaikystėj, prisimenu, karts nuo karto susiduriu su tuo pačiu dalyku. O gi kartais susiduriam su iš pažiūros sudėtingais ar net labai sudėtingais dalykais. Turiu omeny ne suvokimą, kad aš ne kūnas, o siela ar kitus subtilius, dvasinius dalykus, bet kur kas žemiškesnius. Atsimenu, vaikystėj būdamas gal 6-erių ar 7-erių metų rimtai susikrimtau, kad nesuprantu laikrodžio. Žiūriu į vieną, tada į kitą laikrodį, matyt, samprotavau, kad gal nesuprantu tik to, pirmo laikrodžio ir su tokiu apmaudu galvoju tai kaip čia tas valandas jis rodo. Daug skaitmenų, skaitmenų, rodyklės, juk yra diena ir naktis, bet jie tie patys. Tai klausiau kada gi aš suprasiu ką jis čia rodo ir ar išvis suprasiu. Bet vėliau supratau, kad to nesupratau, nes buvau dar vaikas, kad dar nebuvo laikas tą išmokt. Labai džiaugiaus, atsimenu, „perkandęs“ laikrodžio riešutėlį.
Vėliau jau mokykloj prasidėjo šitie dalykai, ypač matematika. Sunkiai ji man sekės, nes nemačiau jos praktikoje. Taip ir pasiliko tos formulės, skaičiavimai tik sąsiuviniuose. Po to chemija, fizika. Aš septintokas, galvoj vėjai, o man vėl aiškina formules. Nieko nesupratau. Bet ir nesukau per daug galvos, nes nemačiau prasmės, savo ateities tame. Taigi kai nematai prasmės, naudos, tau tie dalykai ir pasilieka sudėtingi. Mokykloj gaudavom labai daug užduočių, tarkim išmokt mintinai kokį Maironį, Salomėją Nėrį ar Donelaitį. Tai silpna pasidarydavo pamačius tuos ištisus posmus. Rodės, pusmetį reiks mokintis. Bet pradėjus juos mokintis jie kažkaip stebuklingai sulįsdavo vaiko galvon ir išpildavau juos klasėn. Dar įdomiau buvo su rusų kalba. Mokytoja sakydavo: „Jei jūs nežinosit bent žodžio iš šito eilėraščio, jį išmokt bus sunku“. Bet kažkaip išmokdavau tuos eilėraščius vieną kitą žodį tesuprasdamas. Jai net mintis nekildavo paklaust apie ką šitas eilėraštis, nes jai savaime atrodė suprantama, kad bent jau prasmę žinau. O aš būčiau atsakęs: „Šitas eilėraštis – kažkas apie žiemą“. Su atmintim man visada didelis iššūkis.
Pernai pradėjau mokintis Varėnos baseine plaukt. Ten tai buvo reikalų. Reikalų padirbėt su savo baime. Beveik panika vandeny, nes vaikystėj ežere ne kartą buvau ragavęs jo vandens. Ir šiaip vandens tiek daug, o manęs tiek mažai, ten gilu. Išmokau plūdės pratimą, paimt daiktą nuo baseino dugno, šokt nuo lieptelio baseinan, kažkiek plaukt su pagalbinėm priemonėm. Bet savarankiškai plaukt neišmokau, nes man paprasčiausiai per šaltas vanduo. Reikia daugiau grūdintis, ką dabar ir darau. Bet buvo labai gera patirtis.
Dar filosofija. Domėjaus vokiečiais, graikais, romėnais, pirmaisiais ir vėlesnių laikų filosofais. Vienų tos knygos buvo parašytos visiems aiškiais ir suprantamais traktoristo žodžiais, kitų be žodyno geriau nė neatverst. Paskaitęs Šrilą Prabhupadą supratau, ką jis turėjo omeny kalbėdamas apie spekuliatyvizmą. Filosofija yra gerai, naudinga ir prasminga, bet jei tik paskui seka dvasinė praktika. Tik tada suprasim ką reiškia filosofija, kad ir kokios krypties ji būtų: hedonizmas, hermeneutika, egzistencializmas, nihilizmas, sofizmas ir dar kiek ten jų yra. Supratimui reikia praktikos, o jos Vakarų filosofijoj labai mažai ar išvis nėra.
Dabar atminčiai darbymetis, stresas, nes jau reikia įsimint ne Maironį, ne prancūzų skambias frazes ar rusų puškinus, bet sanskrito tekstus. Visiškai svetimas dalykas: rašymas, tarimas. Jau prancūzų, rusų ir anglų užteko, o čia vėl. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Pasiėmiau „Gitą”, giliai įkvėpiau ir pirmyn! Yra pažodinis vertimas, bet ten nieks nesiriša mintis. Taip sunku iš pradžių. Bet gana eiliuoti posmai, žiūriu, taram taram. Jau kažkelintą mokaus ir žiūriu, kad gal nėra čia labai sunku. Pažodinio vertimo nesimokau, tik iškart lietuvišką, bet ne mintinai. Ir žiūriu, kad čia kuo toliau, tuo mažiau sudėtingas atrodo šitas visas reikalas. O ir nauda jaučias. Ir įdomu, ir matau prasmę.
Kai kurie dalykai darės mažiau sudėtingi tik dėl to, kad reikėjo daugiau mažiau į juos pasigilint, kiti palengvėjo dažniau atliekant tuos pačius veiksmus. Kad ir dantų valymas kaire ranka dešiniarankiui. Pasibandykim! Prieš 30 metų dovanų gavau dviratį, žalias mažais ratukais sulankstomas. Tai ir galvot negalvojau, kad kažkada per dieną numinsiu iki 125 kilometrų. Mėnulis turbūt būtų arčiau atrodęs nei tiek kilometrų. Ar galvojau, kad nuvažiuosiu kada prie Baltijos ar kad atsidursiu prie Atlanto vandenyno? Prie pastarojo 2 kartus! Ne! Kad kažką veiksiu Prancūzijoj, Airijoj, Danijoj? Ne. Šrila Prabhupada sakė, kad „Žodis „neįmanoma“ yra iš kvailių žodyno”. Taip ir yra. Nesitikiu, kad dainuosiu ar šoksiu, nes aš to paprasčiausiai nei noriu, nei siekiu. Nei aš 200 kvadratinių metrų namą turėsiu, nei jachtą, nes man jų paprasčiausiai nereikia.
Kai kurie dalykai sudėtingi, nes juose nematom prasmės, naudos, tikslo, naudos, Krišnos sąmonės arba tiesiog dar ne laikas tai suprast. Sudėtingus dalykus suprasim savo pastangom (taip pat prašydami pagalbos) arba per Dievo malonę. Bet ir vėlgi malonę gausim tik jos prašydami, tai vėlgi per savo pastangas. Taigi skaitykim Šrilos Prabhupados knygas, kitą vedinę literatūrą, kurioje sudėtingi dalykai išaiškinami stebuklingai nesudėtingai. Tuo ir įdomi vedinė filosofija.
Patys sudėtingiausi dalykai tėra 2: keistis pačiam ir nekeist kito žmogaus. „Žodis „neįmanoma“ yra iš kvailių žodyno“, – sakė Prabhupada.