Pasidalinsiu vienu neseniai nutikusiu įvykiu. Jau kurį laiką gyvenu bhakti jogų bendruomenėj ir čia viena iš veiklų yra padėt prižiūrėt vieną namų ūkį. Tas ūkis paprastas: namas ir keli vaikai. Prie namo ūkio priklauso kūrent židinį. Tam name nėra pečiaus, tiesiog stovi buržuikė ir šildo tik tiek ir tol, kiek primesi malkelių ir kiek jos ten degs. O degs greit ir jų geit neliks. Keistas sprendimas namą šildyt tokiu prietaisu. Tai va, ryte man reikia užkurt tą šildyklę. Savo namą irgi pečium šildau, tai kas čia sudėtingo, galvoju. Tai ir bandau kurt pirmą dieną. Ir nieko neužkuriu. Vargstu pusė valandos, kol pavyksta. Antrą dieną tas pats, trečią vėl. Kas per marazmas! Lauke laužą greičiau sukurčiau. Kaltinu malkas. Jos nepušinės, kaip kad namuose, nesakingos, tai kaip man jas uždegt, dūmoju. Malkas kraunu taip ir anaip, pakūrą vėl kažkaip. Pastebėjau, kad nuo tų malkų nemažai tošies krenta, o ji gerai dega, žinau. Bandau. Kartais pavyksta, kartais ne, tai dar neperkandau sistemos. Vėl kremtu mįslę. Galiausiai pasižiūriu, kaip šeimininkė užkuria. O gi visai paprastai! Tiesiog primeta ant tų malkų popieriaus, jį uždega ir ne iki galo uždaro krosnelės duris, kad daugiau deguonies patektų. Pabandau kopijuot ir bingo! Šitas užkūrimas pasirodo dar paprastesnis nei mano namuose.
Nors čia toks buitinis pavyzdys, bet jis man duoda supratimą, kaip iš pirmo žvilgsnio sudėtingi dalykai po kurio laiko gali pasirodyti labai paprasti. Tarkim, man kažkada buvo sunku įsivaizuot, kad praktiškai kasdien kelsiuos iki 5 val. ryto. Prieš dešimt metų kartais iki 10 ar 11 val. ryto miegodavau. Vaikas būdamas verkiau manydamas, kad niekad nesuprasiu laikrodžio, nes žiūrėdavau į knygą, o matydavau špygą. Bet mes viską galim suprast! Tereikia mūsų noro, pastangų ir, jei siekiam suprast dvasinius dalykus, dvasinio mokytojo ir Dievo malonės. Kartais supratimui reikia žinių, intelekto, kartais patirties, kartais laiko, o kai kada ir malonės. Iš tikrųjų šitam pasauly paprasti dalykai yra sudėtingi, bet tuo pačiu tie sudėtingi dalykai – paprasti. Taigi ar gali būti paprastas sudėitngumas ir sudėtingas paprastumas? Imkim Dievą, kurį dažnai prašo parodyti ateistai. Jie teigia, kad Dievo nėra, prašo parodyti Bet tegu jis man parodo šviesos, garso, radijo, interneto bangas, saldumą, meilę, gėrį, grožį. Parodys? Kodėl Dievą sudėtinga pamatyt, suvokt, sutikt Jį? Nes mes dar nepasiruošę, neturim tam kvalifikacijos. Aš negaliu būt lakūnas, kol aš nesu lakūnas, kol neįgijau kvalifikacijos. Nieks manęs net į piloto kabiną neįleis. O kodėl akivaizdu, kad Dievas yra? Nes matom Jo kūrinius. Jei paimu į rankas knygą, tai man net klausimas nekyla, kad ją kažkas parašė, kad kažkas nupiešė paveikslą ar sukūrė dainą. Tai kaip nesuprast matant medį, kalną, vandenyną, upę, kad tai ne žmogaus rankų ar intelekto darbas? O tai kieno? Tikintieji Jį vadina Dievu. Kas ne iš žmogaus, tas iš Dievo ir atvirkščiai. Jau taip paėmus, tai net aš pats nesu iš savęs ar iš tėvo, nes ir tėvas ne iš savęs paties. Taip išeina, kad jei nesu pats iš savęs, tai ir mano veiklos produktai nėra mano! Paprastas sudėtingumas ar sudėtingas paprastumas? Ką pasirinksim? Pasirinksim pagal esamą sąmonės lygį. Aukštai sąmonei sudėtingi dalykai yra paprasti, nes ji turi žinojimą. Ne laikiną kintančią informaciją, bet amžinas nekintančias žinias. Informacija paprastus dalykus paverčia sudėtingais, ji susinarplioja savo spekuliacijose, paklysta pati savyje, savo pertekliuje, įsipainioja klampiam voratinkly.