Pasidalinsiu vienu neseniai nutikusiu įvykiu. Jau kurį laiką gyvenu bhakti jogų bendruomenėje, ir čia viena iš veiklų yra padėti prižiūrėti vieną namų ūkį. Tas ūkis paprastas: namas ir keli vaikai. Prie namo ūkio priklauso kūrenti židinį. Tam name nėra pečiaus, tiesiog stovi buržuikė ir šildo tik tiek ir tol, kiek primesi malkelių ir kiek jos ten degs. O degs greitai ir jų greit neliks.
Tai va, ryte man reikia užkurti tą šildyklę. Savo namą irgi pečiumi šildau, tai kas čia sudėtingo, galvoju. Tai ir bandau kurti pirmą dieną. Ir nieko neužkuriu. Vargstu pusę valandos, kol pavyksta. Antrą dieną – tas pats, trečią – vėl. Kas per marazmas! Lauke laužą greičiau sukurčiau. Kaltinu malkas. Jos ne pušinės, kaip kad namuose, nesakingos, tai kaip man jas uždegti, dūmoju. Malkas kraunu taip ir anaip, pakūrą vėl kažkaip. Pastebėjau, kad nuo tų malkų nemažai tošies krenta, o ji gerai dega, žinau. Bandau. Kartais pavyksta, kartais ne – tai dar neperkandau sistemos. Vėl kremtu mįslę.
Galiausiai pasižiūriu, kaip šeimininkė užkuria. Ogi visai paprastai! Tiesiog primeta ant tų malkų popieriaus, jį uždega ir, svarbiausia, ne iki galo uždaro krosnelės duris, kad daugiau deguonies patektų. Pabandau kopijuoti – bingo! Šitas užkūrimas, pasirodo, dar paprastesnis nei mano pečiuje.
Nors čia toks buitinis pavyzdys, bet jis man duoda supratimą, kaip iš pirmo žvilgsnio sudėtingi dalykai po kurio laiko gali pasirodyti labai paprasti. Tarkim, man kažkada buvo sunku įsivaizduoti, kad praktiškai kasdien kelsiuosi iki 5 val. ryto. Prieš dešimt metų kartais iki 10 ar 11 val. ryto miegodavau. Vaikas būdamas verkiau, manydamas, kad niekada nesuprasiu laikrodžio, nes „žiūrėdamas į knygą matydavau špygą“. Bet mes viską galime suprasti!
Tereikia mūsų noro, pastangų ir, jei siekiame suprasti dvasinius dalykus, dvasinio mokytojo ir Dievo malonės. Kartais supratimui daugiau reikia žinių, intelekto, kartais patirties, kartais laiko, o kai kada – ir malonės. Iš tikrųjų šiame pasaulyje paprasti dalykai yra sudėtingi, bet tuo pačiu tie sudėtingi dalykai – paprasti. Čia visas įdomumas.
Taigi, ar gali būti paprastas sudėtingumas ir sudėtingas paprastumas? Imkime Dievą, kurį dažnai prašo parodyti netikintieji Juo. Jie teigia, kad Dievo nėra, prašo parodyti. Bet kas mums parodys šviesos, garso, radijo, interneto bangas, saldumą, meilę, gėrį, grožį? Kodėl Dievą sudėtinga pamatyti, suvokti, sutikti Jį? Nes mes dar nepasiruošę, neturime tam kvalifikacijos.
Aš negaliu būti lakūnas, kol nesu lakūnas, kol neįgijau kvalifikacijos. Niekas manęs net į piloto kabiną neįleis. O kodėl akivaizdu, kad Dievas yra? Nes matome Jo kūrinius. Jei paimu į rankas knygą, tai man net klausimas nekyla, kad ją kažkas parašė, kad kažkas nupiešė paveikslą ar sukūrė dainą. Matydami medį, kalną, vandenyną, upę suprantam, kad tai ne žmogaus rankų ar intelekto darbas. Bet tai kūriniai. Bet ne žmogaus. Kas belieka?
Tikintieji Jį vadina Dievu. Kas ne iš žmogaus, tas iš Dievo, ir atvirkščiai. Jau taip paėmus, tai net aš pats nesu iš savęs ar iš tėvo, nes ir tėvas ne iš savęs paties. Taip išeina, kad jei nesu pats iš savęs, tai ir mano veiklos produktai nėra mano!
Paprastas sudėtingumas ar sudėtingas paprastumas? Ką pasirinksime? Pasirinksime pagal esamą sąmonės lygį. Aukštai sąmonei sudėtingi dalykai yra paprasti, nes ji turi žinojimą. Ne laikiną, kintančią informaciją, bet amžinas, nekintančias transcendentines žinias. Informacija dažnai paprastus dalykus paverčia sudėtingais – ji susinarplioja savo spekuliacijose, paklysta pati savyje, savo pertekliuje, įsipainioja klampiame voratinklyje.