Krišna sako, kad santykiai – gyvenimo pagrindas, o santykių pagrindas – leist kitam žmogui būti savimi. Tai, ką čia parašysiu, bus apie santykius, bet ne apie jų pagrindą. Šįkart. Pernai su draugu nuklampojom Varėnos baseinan pabraidžiot. Nu bent jau aš, nes plaukt nemoku, o ir besimokydamas sušalau tam vandeny. Sėdžiu sau ant kėdės lyg ne baseinan, o pasėdėt atėjęs, o gi žiū iš ansamblio, kurį čia Varėnoj trumpai lankiau, eina viena jo narė. Tai ir prisėdo šalia. Ji praktikuojanti krikščionė. Nu taip įvardinu, nes tenka girdėt, kad krikščionys būva praktikuojantys ir statistiniai. Tai pirmieji daugiau žegnojas Dievuliui, prašo ir dėkoja Jam, matyt, o antrieji tik močiučių tempiami pasirodo altoriaus akivaizdon per šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Tai ką norės kalbėt praktikuojanti krikščionė su tuo, kuriam Dievas nesvetimas? Teisingai! Pasakiau, kad aš prisijungęs prie Krišnos sąmonės judėjimo. Bet ji kažkaip nepaklausė koks tai judėjimas (manau, nežino). Ji ir klausia manęs, tai ką, ar aš netikintis Kristumi? Kam man eit kitur, juk tėra vienas kelias – Jėzus. Tai klausiu musulmonas ar induistas nepateks pas Dievą? Sako, „ne, tik per Jėzų”. Tai galvoju, gerai, kad žmogus tiek įtikėjęs, duok man, Dieve, tokį tikėjimą. Bet po to galvoju ar čia tikėjimo klausimas. Ar jei tikėčiau savo keliu, tai netikėčiau kitais keliasi? Jei važiuoju Vilniun traukiniu, tai draugui sakysiu, kad su mašina iki jo nenuvažiuosi, tik su traukiniu? Tai ar žmogus, įdomu, pats sugalvoja, kad kelias link Dievo – tik per Jėzaus mokymą, ar jam tokia nuomonė formuojama. Šiap įdomi ir atskira tema apie „vienintelį dvasinį kelią“.
Įdomu tai, kad tą žmogų karts nuo karto sutinku. Kartą su draugais prie ežero važiavom, tai tie kokią valandą manęs laukė, kol krikščionė mane „atvertinėjo“, tai šiandien vėl pašte ją sutikau, kai nuėjau išsiųst nekrikščioniškos knygos. Tai esmė kodėl sutinku tą žmogų ir kodėl jis man kalba tai, ką kalba. Ir apskritai kas tai kalba? Be Krišnos valios nė plaukas nenukrenta, tai negi Jis nežino šitos situacijos. Kur čia esmė? Jei nebūčiau panašaus dalyko girdėjęs vieno jogo paskaitų įrašuose, tai gal praslystų pro ausis. Bet tikrai, jaučiu, yra situacijų, kad reikia pristabdyt arklį ir pagalvot kas čia man kalbėjo: žmogus ar Krišna. Tai šiuo atveju galvoju su šita krikščione, kodėl ją sutinku ir gaunu aiškią transliaciją, kad Jėzus – vienas kelias, o visa kita – labirintai, klystkeliai ir, aišku, kur buvęs nebuvęs – velnias. Ar širdis, ar protas labiau linksta į versiją, kad čia labai mažas tikėjimo pasirinktu keliu išbandymas. Juk dvasinis kelias prasideda, sako jogos mokytojai, nuo tikėjimo – šradhos sanskrito kalba. Bet dar pridurčiau, kad ne be tikėjimo ir paskutinį atodūsį paleidžiam. Kaip vakarų filosofija prasideda ir baigiasi tuo pačiu klausimu „kas aš?“, taip ir šitos kelionės nuolatinis palydovas yra tikėjimas. Ir galbūt visų šitų pokalbių esmė yra tos kelios sekundės, ką aš galvoju girdėdamas apie tą vieną kelią, kaip jaučiuosi, ar mąstau – „ką ji čia šneka nesąmones“, gal „o ne, vienintelis kelias – Krišna“, arba „nu ji tiesiog taip supranta“, „tokios jo patirtys“, „pamokslavimo auka“. Ką renkuosi? Artimiausia mintis būtų, kad žmogus taip nuoširdžiai galvoja ir nori man \”padėti\”. Bet ar aš skęstu? Man priešingai – kaip tik įdomu kitu keliu einančio žmogaus patirtys, realizacijos. Jis yra toks ir ne kitoks, jis pasirinko šitą kelią, ne kitą dėl labai daug priežasčių, kurių galiu net neįtart. Šimtai parametų kodėl aš darau tai, ką darau, einu ten ir su tuo, su kuo einu. Kitas kelias reiškia, kad nėra vieno kelio, nes žmonės skirtingi. O jie skirtingi, nes skirtingos per šimtus ar milijonus gyvenimų sukauptos patirtys, karma. Mes skirtingi, bet lygūs. Skirtingi patirtim, o lygūs, nes esam iš vieno Šaltinio išėjusios sielos. Kiekvieną kartą džiaugiuos sutikęs praktikuojantį krikščionį ir pamąstau jo patarimus, tezes. Kad ir ta vienintelio kelio filosofija. Vat ir aš dabar turėčiau daugiau pamedituot kodėl man vedinis, Šrilos Prabhupados nutiestas kelias galėtų būti vienintelis ir ar jis toks yra? Net ir išsivaizduot negalėčiau, kad ta krikščionė kada nors pasuktų kitu keliu, jos pozicija labai tvirta, ji tvirta Jėzaus pasekėja. O ar aš toks? Ar nenupūs manęs menkiausio pokyčio vėjelis? Ar nepaims maja, iliuzija už rankos ir nenuves dar keletą gyvenimų pasivaikščiot klystkeliais? Kokia mano pozicija? Ar aš tvirtas? Krišnos sąmonė – man vienintelis dvasinis kelias, nes tai jaučiu ir jei kada išklysčiau iš jo, tai tik dėl iliuzijos, kurios pilna aplink.