Krišna sako, kad santykiai – gyvenimo pagrindas, o santykių pagrindas – leisti kitam žmogui būti savimi. Tai, ką čia parašysiu, bus apie santykius, bet ne apie jų pagrindą.
Pernai su draugu nuklampojom į Varėnos baseiną pabraidžioti. Na, bent jau aš, nes plaukt nemoku, o ir besimokydamas sušalau tam vandeny. Sėdžiu sau ant kėdės, lyg ne baseine, o pasėdėt atėjęs, ir žiūriu – iš ansamblio, kurį čia Varėnoj trumpai lankiau, eina viena jo narė. Prisėdo šalia. Ji praktikuojanti krikščionė.
Taip įvardinu, nes tenka girdėti, kad krikščionys, matyt, ne išimtis ir kitų konfesijų atstovai būna „praktikuojantys“ ir „statistiniai“. Pirmieji dažniausiai žegnojas Dievuliui, šlovina Jį, prašo ir dėkoja Jam, matyt, o antrieji tik močiučių tempiami pasirodo altoriaus akivaizdon per šv. Kalėdas ir šv. Velykas.
Tai ką norės kalbėt praktikuojanti krikščionė su tuo, kuriam Dievas nesvetimas? Teisingai. Pasakiau, kad aš prisijungęs prie Krišnos sąmonės judėjimo. Bet ji kažkaip nepaklausė, koks tai judėjimas (turbūt net nežino). Ji klausia: „Tai ką, ar tu netikintis Kristumi? Kam man eit kitur, juk tėra vienas kelias – Jėzus.“
Tai klausiu: „O musulmonas ar induistas nepateks pas Dievą?“ Sako: „Ne, tik per Jėzų.“
Galvoju: gerai, kad žmogus tiek įtikėjęs. Duok man, Dieve, tokį tikėjimą. Bet po to galvoju, ar čia tikėjimo klausimas. Ar jei tikėčiau savo keliu, tai netikėčiau kitais keliais? Jei važiuoju Vilniun traukiniu, tai draugui sakysiu, kad su mašina iki jo nenuvažiuosi – tik su traukiniu?
Tai ar žmogus pats sugalvoja, kad kelias link Dievo – tik per Jėzaus mokymą, ar jam tokia nuomonė formuojama? Įdomi ir atskira tema apie „vienintelį dvasinį kelią“.
Įdomu tai, kad tą žmogų karts nuo karto sutinku. Kartą su draugais prie ežero važiavom, ir tie kokią valandą manęs laukė, kol krikščionė mane „atvertinėjo“. Šiandien vėl ją sutikau pašte, kai nuėjau išsiųsti nekrikščioniškos knygos.
Tai esmė – kodėl sutinku tą žmogų ir kodėl jis man kalba tai, ką kalba. Ir apskritai – kas tai kalba? Be Krišnos valios nė plaukas nenukrenta, tai negi Jis nežino šitos situacijos?
Jei nebūčiau girdėjęs panašių dalykų vieno jogo paskaitų įrašuose, gal praslystų pro ausis. Bet tikrai, jaučiu, kad yra situacijų, kai reikia pristabdyt arklį ir pagalvot, kas čia man kalbėjo: žmogus ar Krišna.
Šiuo atveju su šita krikščione gaunu aiškią transliaciją: Jėzus – vienas kelias, o visa kita – labirintai, klystkeliai.
Ar širdis, ar protas labiau linksta į tai, kad čia labai mažas tikėjimo pasirinktu keliu išbandymas. Juk dvasinis kelias prasideda nuo tikėjimo – šraddha sanskrito kalba. Bet dar pridurčiau: ne tik nuo tikėjimo, bet jis lydės mus iki paskutinio atodūsio.
Kaip vakarų filosofija prasideda ir baigiasi klausimu „Kas aš?“, taip ir šitos kelionės nuolatinis palydovas yra tikėjimas. Galbūt visų šitų pokalbių esmė – tos kelios sekundės, kai galvoju apie tą vieną kelią: „Ką ji čia šneka?“, „O ne, vienintelis kelias – Krišna“, arba „Ji tiesiog taip supranta“, „Tokios jos patirtys“.
Ką renkuosi? Artimiausia mintis – žmogus taip nuoširdžiai galvoja ir nori man padėti. Bet ar aš skęstu? Priešingai – man įdomu kitu keliu einančio žmogaus patirtys, realizacijos. Jis toks, koks yra, ir ne kitoks. Pasirinko šitą kelią dėl daugybės priežasčių, kurių galiu net neįtart.
Šimtai parametrų lemia, kodėl aš darau tai, ką darau, einu ten ir su tuo, su kuo einu. Kitas kelias reiškia, kad nėra vieno kelio, nes žmonės skirtingi. Ir jie skirtingi, nes skirtingos per šimtus ar milijonus gyvenimų sukauptos patirtys – karma. Mes skirtingi, bet lygūs. Skirtingi patirtim, o lygūs, nes esame iš vieno Šaltinio išėjusios sielos.
Kiekvieną kartą džiaugiuosi sutikęs praktikuojantį krikščionį ir pamąstau jo patarimus, tezes. Net jo ta vienintelio kelio filosofija.
Ir aš dabar turėčiau daugiau pamedituoti, kodėl man vedinis, Šrilos Prabhupados nutiestas kelias galėtų būti vienintelis ir ar jis toks yra. Net negaliu įsivaizduoti, kad ta krikščionė kada nors pasuktų kitu keliu – jos pozicija labai tvirta. O ar aš toks? Ar nenupūs manęs menkiausias pokyčio vėjelis? Ar iliuzija, maja, nepaims už rankos ir nenuves dar keletą gyvenimų pasivaikščiot klystkeliais?
Kokia mano pozicija? Ar aš tvirtas? Krišnos sąmonė – man vienintelis dvasinis kelias, nes tai jaučiu. Ir jei kada išklysčiau iš jo ir apskritai iš dvasinio kelio, tai tik dėl iliuzijos, kurios aplink pilna.