Trumpai pasidalinsiu patirtim apie kasdien atliekamų tų pačių veiksmų atnešamą naudą. Tie veiksmai tai: kėlimasis 04:30 val., gulimasis iki 21:30 val., meditacija, dvasinių knygų skaitymas, mankšta. Tai čia kai kurie dalykai, kuriuos darau kasdien, išskyrus praleidžiu skaitinius, bet jau realizuoju, kad turėčiau studijuot kasdien, kaip kad kasdien valgau, valau dantis ir kt. Labiausiai turbūt jaučias mankštos poveikis. Kūnas lengvėja, lankstėja, daugiau budrumo, aktyvumo, šviesesnė nuotaika, lengvas kvėpavimas. Ypač po mankštos miške. Noris keltis tikslus, motyvuotis, apsibrėžt, eit, daryt.
Skaitiniai, galbūt ir meditacija leidžia daugiau, giliau pažvelgt į žmones, atsiranda gailestis gyvūnams ir žmonėms. Ateina suvokimas kokioj kai kurie jų nežinioj, neišmanyme.
Mūsų čia, Žemėj, paskirtis yra valytis. Ką valytis? Viską! Pradedant nuo ausų, akių ir dantų ir baigiant širdim, egoi. Švara, sakoma, pirmas žingsnis link Dievo. Valo meditacija, mankšta, šventraščių skaitiniai, buvimas gamtoj, tyla. „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra“ paskutinio, aštuoniolikto skyriaus 5 tekstas kalba, kad „nereikia atsisakyti aukojimo, labdaros ir askezės veiksmų – juos privalu atlikti. Nes išties aukų atnašavimas, labdara ir askezė apvalo net ir didžiąsias sielas.“ Kuo būsim švaresni, tuo daugiau matysim, išgirsim, pajusim, suprasim. Supratę mus supančią aplinką keliausim link aukštesnių dalykų suvokimo. O kol kas mokinkimės elementaraus etiketo, psichologijos, filosofijos ir galiausiai teologijos.