Gyvena čia, ant kiemo, toks juodas personažas. Dar neseniai, atrodė, vienas sau kieme nedidukas kniaukdavo, niekur neidavo, nu nieko sau galvodavau, koks naminukas ir gerietis. Bet labai greit tas kaimynų naminukas pradėjo siautėt. Pradėjo katiniškai žymėtis teritoriją, ieškot draugių, su kitais katinais pjautis, nu visa ta katiniška gyvensena. Bet dabar jis po tų kovų atrodo kaip 20 metų scenoje atidirbęs boksininkas: visas nevala, skersai išilgai kreivas, sukandžiotas. Ar jį ten katinai per kovas sukramtė, ar šiaip kas paspardė, neaišku. Bet esmė, kad tas katinas, kad ir kaip kreivai atrodo, vistiek tęsią ką pradėjęs, nes ir toliau sėkmingai purškia maišnų padangas, pakampes, toliau tęsia kiek sėkmingas, kiek nesėkmingas kovas.
Toks jo didelis ego ir tiek jis paklūsta instinktam. Net ir tas jo luošumas jo nesustabdo nuo teritorijos žymėjimo. Eis, matos, iki galo. Nu dar kokį pusmetį gal pakaraliaius, kol sykį koks iš padebesių atsiradęs naujokas nepribaigs viena letena.
Žmonės irgi varomi ego, irgi žymi savo teritorijas dvimetrinėm tvorom su piktais užrašais, su kamerom, apsauginiais, šunim. Irgi kapojas šeimoj, darbe, su kaimynais. Jei nedirbsim su ego, jis mus gali pražydyt, kaip ir tą kreivą juodį. Už aukštos tvoros nebus saugiau, ir už kilometrinės nebus. Ego perlips aukščiausias tvoras ir iškas mus iš po žemių, kad tik nepaliktumėm jo vargšo vieno. Ego gerai valo labdaringa ir dvasinė veikla, šeiminis gyvenimas.