Gyvena čia, Varėnoj, toks juodas personažas. Dar neseniai, atrodė, vienas sau kieme nedidukas kniaukdavo, niekur neidavo, naminukas ir gėrietis. Bet labai greit tas kaimynų naminukas pradėjo siautėt. Pradėjo katiniškai žymėtis teritoriją, ieškot draugių, su kitais katinais aiškintis. Bet dabar jis po tų kovų atrodo kaip 20 metų ringe dirbęs boksininkas: nevala, skersai išilgai kreivas, sukandžiotas, subraižytas. Bet tas katinas, kad ir kaip kreivai atrodo, vis tiek tęsią ką pradėjęs, nes ir toliau sėkmingai purškia mašinų padangas, pakampes, toliau tęsia kiek sėkmingas, kiek nesėkmingas kovas.
Toks jo didelis ego ir tiek jis paklūsta instinktam. Net ir tas jo luošumas jo nesustabdo nuo teritorijos žymėjimo. Eis, matos, iki galo. Nu dar kokį pusmetį gal pakaraliaus, kol sykį koks neaišku iš kur atsiradęs naujokas galutinai jo nenustums šonan
Mes irgi dažnai varomi ego, irgi žymim savo teritorijas dvimetrinėm tvorom, filmavimo kamerom, apsauginiais, šunim. Bet už aukštos ir ilgos tvoros nebus saugiau, nes gyvenimas yra apie santykius, apie pasaulį.