Pratęsiant vakarykščio įrašo įspūdžius apie Kauną, šiandien užsuksim Pažaislin. Paskutinįkart ten seniai lankiaus, tai praėjom pro šalį. Didelis architektūrinis ansamblis šalia marių, žmonės, veiksmas, o ten, toli už tų medinių tvorų ir storų vienuolyno sienų – tyla, susikaupimas, ramybė. Jau šimtas metų tai tylai. Tiek metų ten gyvena seserys kazimierietės. Vienuolyno lankymas tik nustatytu laiku, tai paslampinėję aplink patraukėm toliau per mišką link Petrašiūnų. Ir čia pat pakeliui, keli šimtai metrų nuo vienuolyno užėjom kalnelį. Vienuolių kalnelį. Niekad tokio nemačiau. Gal kokių 40 vienuolių atgulė čia. Vos tik praslinkom pro vartus, draugas iškart pastebėjo vieną dalyką. Kokį? Kad daugumos jų nugyventa apie 90 metų, kai kurių ir ilgiau. Yra ir jau labai jaunų išėjusių, bet kadangi labai jau panašaus amžiaus ir dar karo metais, tai, matyt, nukankintos. Aplinka labai kukli, vienuoliška, koks ir buvų jų visas gyvenimas – kryželis, žvakelė ir kelios labai mažos gėlytės. Jokių trinkelių, vazonų, akmeninių plokščių, nu kas dabar šiaip kapuose dedas. Sykį mačiau vienose kapinėse moterį, kuri su švabra plovė tuos visus akmenis, lyg kam to būtų reikėję. O čia nieko, paprastai. Paminklą statyt, gėles nešt gyvam, ne išėjusiam reikia.
Tos vienuolės atidavė savo gyvenimus tikėjimui. Tokią askezę jos atliko, o gal ir nebuvo joms tai askezė. Pagal vedas moteriai askezė – šeima. Askezė – tai kai atsisakau kažko dėl kažko, kažko nepalankaus dėl palankaus. Ko jos atsisakė? Gal ką prarado? Gal užsidarė, kaip kai kurie galvoja, tarp storų keturių sienų ir graužė save ir tas sienas visą likusį gyvenimą? Ar išbūsi gi ilgai be skonio dvasinei praktikai, be ankstesnių gyvenimo įdirbio? O gal suimituosi šventuolę vienuolę? Jos mylėjo Tą, Kuris mylėjo jas. Jos Jį pamilo, nenustojo mylėt ir gavo tokį patį atsaką. Jos šventos, nes visas savo mintis, žodžius ir darbus paskyrė dvasinei praktikai, savęs tobulėjimui, sąmonės kėlimui. Vedos vėlgi nurodo, kad vyrui didžiausia askezė – celibatas. Nors jų protas nepalyginamai ramesnis, nes labiau suvaldytas intelekto, bet ir jiems nelengva užsiimt vidiniu gyvenimu. O čia moteris! Vedinėj tradicijoj neišsivaizduojamas dalykas stot moteriai vienuolynan. Jos dvasinė praktika eina paskui vyrą, o vyro – paskui dvasinį mokytoją. Nu bet krikščioniškoj tradicijoj tas yra. Kartą vienas žmogus paklausė jaunos vienuolės negi jai nereikia šeimos, santykių, o ta ramiai atsakius, kad ne, jai nereikia. O tas pajautė, kad nuo jos dvelkė švara. Ji buvo labai švari, šviesi. Ir iš tikro nuo kai kurių žmonių, pajaučiau, dvelkia. Nedaug, bet jaučias. Nors kai kurie sakosi praktikuoja pusė amžiaus, aš nejaučiu tos šilumos, šviesos. Galbūt mano užsiteršimas, žemas lygis to neleidžia patirt. O gal jie dar nenušvitę. Gyvenimas dar prieš akis ir tikiuos sutikt labai aukštos sąmonės, stiprios šviesios energetikos žmonių, pabūt prie jų, pamedituot. Juk visus traukia ten, kur šilčiau, tas, kas šiltesnis, ten, kur šviesiau ir prie to, kuris šviesesnis, ar ne? O kodėl tamsa, šaltis netraukia? Nu kai kuriuos traukia. Mažiausią mažumą. Dauguma eina švieson, nes jie patys tokie yra, nes jie patys tokie. Ąžuolo gilė kažkuria prasme jau yra ąžuolas, tik dar turės praeit šiek tiek laiko, kol jis tokiu taps. Kūdikis šliaužioja, bet jis tuoj vaikščios. Bet ar jis nušvis, susivoks, priklausys tik nuo pastangų, tų pastangų kiekio ir dar nuo kai ko. Nuo malonės. Aukščiausiojo. Mes čia viską gaunam, viskas paduota, pilna smėliadėžė žaislų, patys nepirkom. Gavom kūną, protą, intelektą, žinias ir dabar jau mūsų valia ką su jais veiksim. Dar netikrą ego gavom, kuris ir kiša koją. Kartais taip kiša, kad peiliu ne daržoves, bet gyvuliam galvas rėžiam, kad nepamenam kuriam kaime pasiliko tėvas su motina, nes taip seniai juos lenkę esam. Tada skalambijam kur tas Dievas po galais, jei aplink marazmas. Bet Dievui marzmo nereikia, tai Jo ten ir nėra. Bet kad ir koks neklaužada vaikas būtų, tėvas jį visada priima ir priims. Jis gi supranta, kad tas jo vaikas nu kažkuriam laikui nuklydo, bet sugrįš. Ir tada vėl bus viskas kaip buvę. Kartais mums atrodo, kad kažką labai jau svarbaus dėl kažko svarbaus veikiam, bet Bhagavad-gita (4.18) primena, kad „Kas neveikimą mato veikloje, o veiklą – neveikime, tas išminčius tarp žmonių. Jo padėtis transcendentinė, nors jis ir atlieka pačią įvairiausią veiklą.“ Kad ir kokią didelę smėlio pilį pastatysim, kad ir kiek laiko jai sugaišim, tai tik smėlio pilis. Tuoj nuplaus vanduo ar nupūs vėjas. Kūryba – aistros rezultatas. Bet mes juk gimėm iš kūrybos, ar ne? Todėl kurkim dangišką gėrį, kurį vieną prasmingai galim išėję palikt.