Pratęsiant vakarykščio įrašo įspūdžius apie Kauną, šiandien užsuksim Pažaislin. Paskutinįkart ten seniai lankiaus, tai praėjom pro šalį. Didelis architektūrinis ansamblis šalia marių, žmonės, veiksmas, o ten, toli už tų medinių tvorų ir storų vienuolyno sienų – tyla, susikaupimas, ramybė. Jau šimtas metų tai tylai. Tiek metų ten gyvena seserys kazimierietės. Vienuolyno lankymas tik nustatytu laiku, tai paslampinėję aplink patraukėm toliau per mišką link Petrašiūnų. Ir čia pat pakeliui, keli šimtai metrų nuo vienuolyno užėjom kalnelį. Vienuolių kalnelį. Niekad tokio nemačiau. Gal kokių 40 vienuolių atgulė čia. Vos tik praslinkom pro vartus, draugas iškart pastebėjo vieną dalyką. Kokį? Kad daugumos jų nugyventa apie 90 metų, kai kurių ir ilgiau. Yra ir jau labai jaunų išėjusių, bet kadangi labai jau panašaus amžiaus ir dar karo metais, tai, matyt, aukos. Aplinka labai kukli, vienuoliška, koks ir buvo jų visas gyvenimas – kryželis, žvakelė ir kelios labai mažos gėlytės. Jokių trinkelių, vazonų, akmeninių plokščių, paprastai. Paminklą statyt, gėles nešt reiktų gyvam žmogui, o jau ne išėjusiam.
Tos vienuolės atidavė savo gyvenimus Dievui. Tokią askezę jos atliko, o gal ir nebuvo joms tai askezė. Pagal Vedas, moteriai askezė – šeima. Askezė – tai kai atsisakau kažko dėl kažko, kažko nepalankaus dėl palankaus. Ko jos atsisakė? Gal ką prarado? Gal užsidarė, kaip kai kurie galvojam, tarp storų keturių sienų ir graužė save ir tas sienas visą likusį gyvenimą? Ar išbūsi gi ilgai be skonio dvasinei praktikai, be ankstesnių gyvenimų įdirbio? O gal suimituosi šventuolę vienuolę? Jos mylėjo Tą, Kuris mylėjo jas. Jos Jį pamilo, nenustojo mylėt ir gavo tokį patį atsaką. Jos šventos, nes visas savo mintis, žodžius ir darbus paskyrė dvasinei praktikai, savęs tobulėjimui, sąmonės kėlimui. Vedos vėlgi nurodo, kad vyrui didžiausia askezė – celibatas. Nors jų protas nepalyginamai ramesnis, nes labiau suvaldytas intelekto, bet ir jiems nelengva užsiimt vidiniu gyvenimu. O čia moteris! Vedinėj tradicijoj neišsivaizduojamas dalykas stot moteriai vienuolynan. Jos dvasinė praktika eina paskui vyrą, o vyro – paskui dvasinį mokytoją. Bet krikščioniškoj tradicijoj tas yra. Kartą vienas pažįstamas jogas paklausė jaunos vienuolės negi jai nereikia šeimos, santykių, o ta ramiai atsakius, kad ne, jai nereikia. O tas pajautė, kad nuo jos dvelkė švara. Ji buvo labai švari, šviesi. Ir iš tikro nuo kai kurių žmonių tuo dvelkia. Mus visus traukia ten, kur šilčiau, tas, kas šiltesnis, ten, kur šviesiau ir prie to, kuris šviesesnis, ar ne? Dauguma einam švieson, nes patys kažkur ten giliai tokie esam. Ąžuolo gilė kažkuria prasme jau yra ąžuolas, tik dar turės praeit šiek tiek laiko, kol jis tokiu taps. Kūdikis šliaužioja, bet jis tuoj vaikščios. Bet ar jis nušvis, susivoks, priklausys tik nuo jo sąmonės, pastangų, tų pastangų kiekio ir nuo Jo malonės. Mes čia viską gaunam, viskas paduota, pilna smėliadėžė žaislų, patys nepirkom. Gavom kūną, protą, intelektą, dvasines žinias ir dabar jau mūsų valia ką su jais veiksim. Dar netikrą ego gavom, kuris ir kiša koją. Bet kad ir koks neklaužada vaikas būtų, tėvas jį visada priima ir priims. Jis gi supranta, kad tas jo vaikas nu kažkuriam laikui nuklydo, bet sugrįš. Ir tada vėl bus viskas kaip buvę. Kartais mums atrodo, kad kažką labai jau svarbaus dėl kažko svarbaus veikiam, bet „Bhagavad-gita“ (4.18) primena, kad „Kas neveikimą mato veikloje, o veiklą – neveikime, tas išminčius tarp žmonių. Jo padėtis transcendentinė, nors jis ir atlieka pačią įvairiausią veiklą.“ Kad ir kokią didelę smėlio pilį pastatysim, kad ir kiek laiko jai sugaišim, tai tik smėlio pilis. Tuoj nuplaus vanduo, tuoj vėjas nudžiovins. Kūryba – aistros rezultatas. Bet mes juk gimėm iš kūrybos, ar ne? Todėl kurkim dangišką gėrį, kurį vieną prasmingai galim išėję palikt.