Visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, sumanėme su draugu nuvažiuoti į Latviją padabot Daugpilį. Tai ir parašysiu trumpai, ką matėme ir girdėjome. Nei rašyčiau, jei kas įdomesnio nebūtų užkritę. Kiekvienas žygis ar kelionė yra veltui, jei po jų ar net jų metu negauname naujų patirčių, suvokimų, kurie praplėstų pažinimą ir žinias, o šios savo ruožtu – mūsų sąmonę.
Taigi, pradedam. Susimetėme Vilniuje į taukinį dviračius ir pirmyn į Latviją, Daugpilį! Riedam apie dvi su puse valandos. Pilnas traukinys žmonių. Diena saulėta, gera nuotaika. Išlipame paskutinėje stotelėje Lietuvoje – Turmante. Keli šimtai metrų nuo stotelės ir jau Latvijas Republika! Miname palei pat geležinkelį link Daugpilio, aplink tik laukai, miškai, viena kita troba, ramu. Ir pagaliau po neilgo minimo atsibeldžiame.
Iš pradžių susidaro įspūdis, kad tai postkomunistinės sistemos įtakota aplinka, kurioje yra apleistų gamyklų, fabrikų. Baltų plytų daugiabučiai, tokie lyg bendrabučiai, ir nemačiau nė vieno renovuoto, kaip kad mūsų šalyje. Šalis kažkada buvo Vokiečių rankose, tai yra tos vokiškų raudonų plytų architektūros. Vėliau ji keitėsi su atėjimu carinės Rusijos, kuri čia paliko didelį fortą, klasikinių pastatų. Šiek tiek jaučiasi, kad esame užsienyje, nes yra skandinaviško stiliaus pastatų, tramvajus. Bet bendras įspūdis, kas krenta į akis, tai paprastumas, švara, tvarka.
Dabar mieste gyvena apie 80 000 žmonių, tai antras pagal dydį šalies miestas, bet, tiesą sakant, kažkaip to nesimato. Aišku, jis šalies pasienyje, užkampyje, tai nėra toks išblizgintas ir turistų numindžiotas kaip Ryga, kai ten lankiausi beveik prieš 20 metų. Pilna neasfaltuotose gatvėse senos statybos medinių namų su puošniomis detalėmis. Miestą kerta Dauguvos upė, kuri neturi krantinės. Keistoka matyti nemažą miestą be krantinės. Viskas atrodo taip natūralu, nėra tos pompastikos, labai mažai reklaminių stendų, madų demonstravimo, kažko vaizdavimo kaip mūsų miestuose. Net jaunimas vaikšto paprastai apsirengęs. Jokio skubėjimo, kažkokia ramybė. Aišku, ji gal kiek sumažėjo po savaitės, kai rugsėjo pradžioje sugrįžo kas darban, kas mokslan. Bet ta ore tuo metu tvyrojusi nuotaika įsiminė – ramybė, paprastumas, neskubėjimas, nesiblaškymas.
Kiek daugiau nei pusė gyventojų yra rusai. Matyt, per karą daug vietinių buvo išvežti į Sibirą, o čia privežta rusų. Gatvėje latvių kalbos beveik negirdėjome.
Dar kas įsiminė, tai miesto bažnyčios, katedros ir cerkvės. Jų gana daug, jos didelės, sutvarkytos ir puošnios. Ten yra toks „Bažnyčių kalnas“. Pirmiausia užsukome į evangelikų liuteronų bažnyčią. Ji buvo tuščia, skambėjo paleistas giesmių įrašas. Sukurta labai asketiška atmosfera, jokios pompastikos, meno šedevrų – tik minimalizmas, esmė, buvimas su savimi ar su Dievu. Po to užsukome į aukso kupolais papuoštą šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soborą. Jis labai didžiulis, mėlyno fasado su auksiniais kupolais. Toks labai dieviškas. Mums dar būnant lauke, greitai vidun įbėgo moksleivė, ten paskubom užsidėjo skarą ir nubėgo prie, matyt, mamos ar močiutės, tada link altoriaus patraukė. Moterys visos su skaromis. Kiek ten įkišau nosį, nemačiau nė vieno vyro. Užtat vieną tokį sutikome nuvažiavę prie ežero. Apie jį papasakosiu kitame įraše.