Visai neseniai, rugpjūčio pabaigoj sumanėm su draugu nuvažiuot Latvijon padabot Daugpilio. Tai ir parašysiu trumpai ką matėm ir girdėjom. Nei rašyčiau, jei kas įdomesnio nebūtų užkritę. Kiekvienas žygis ar kelionė veltui, jei po jų ar net jų metu negaunam naujų patirčių, suvokimų, kurie praplėstų pažinimą, žinias, o šios savo ruožtu – mūsų samonę.
Taigi, pradedam. Susimetėm Vilniaus taukinin dviračius ir pirmyn Latvijon, Daugpilin. Riedam apie dvi su puse valandos. Pilnas traukinys žmonių. Diena saulėta, gera nuotaika. Išlipam paskutinin sustojiman Lietuvoj – Turmante. Keli šimtai metrų nuo stotelės ir jau Latvijas Raspublika! Minam palei pat gelžkely link Daugpilio, aplink tik laukai, miškai, viena kita troba, ramu. Ir pagaliau po neilgo minimo atsibeldžiam. Iš pradžių koks įspūdis susidaro, kad tai postkomunistinės sistemos įtakota aplinka., kurioj yra apleistų gamykla, fabrikų. Baltų plytų daugiabučiai, tokie lyg ir bendrabučiai ir nemačiau nė vieno renovuoto, kaip kad mūsuose. Šalis kažkada buvo Vokiečių naguose, tai yra tų vokiškų raudonų plytų architektūros. Vėliau ji keitės atėjui carinei Rusijai, kuri čia paliko didelį fortą, klasikinių pastatų. Šiek tiek jaučias, kad esam užsieny, nes yra skandinaviško stiliaus pastatų, tramvajus. Bet bendras įspūdis kas krenta į akis, tai paprastumas, švara, tvarka. Dabar mieste gyvena apie 80 000 žmonių, tai antras pagal dydį šalies miestas, bet, tiesą sakant, kažkaip to nesimato. Aišku, jis šalies pasieny, užkampy, tai nėra toks išblizgintas ir turistų numindžiotas kaip kad Ryga, kai ten lankiaus beveik prieš 20 metų. Pilna neasfaltuotose gatvėse senos statybos medinių namų su puošniom detalėm. Miestą kerta Dauguvos upė, kuri net neturi krantinės. Keistoka matyt nemažą miestą be krantinės. Viskas atrodo taip natūralu, nėra tos pompastikos, labai mažai reklaminių stendų, tų madų demonstravimo, kažko vaizdavimo kaip kad mūsų miestuose. Net jaunimas vaikšto paprastai apsirengęs. Jokio skubėjimo, kažkokia ramybė. Aišku, gal jos kiek sumažėjo po savaitės, kai rugsėjo pradžioj sugrįžo kas darban, kas mokslan. Bet va ta ore tuo metu tvyrojus nuotaika įsiminė ramybe, paprastumu, neskubėjimu, nesiblaškymu. Kiek daugiau nei pusė gyventojų yra rusai. Matyt, per karą daug vietinių buvo išvežti Sibiran, o čia pivežta rusų. Gatvėj latvių kalbos beveik negirdėjom.
Dar kas įsiminė, tai miesto bažnyčios, katedros ir cerkvės. Jų gana daug, jos didelės, sutvarkytos ir puošnios. Ten yra toks „Bažnyčių kalnas“. Piriausia užsukom evangelikų liuteronų bažnyčion. Ji buvo tuščia, skambėjo paleistas giesmės įrašas. Sukurta labai asketiška atomosfera, jokios pompastikos, meno šedevrų, tik minimalizmas, esmė, buvimas su savim ar su Dievu. Po to užsukom aukso kupolais papuošton šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių soboran. Jis labai didžiulis, mėlyno fasado su auksiniais kupolais. Toks labai dieviškas. Mums dar būnant lauke greit vidun įbėgo moksleivė, ten paskubom užsidėjo skarą į nubėgo prie, matyt, mamos ar močiutės, tada link altoriaus patraukė. Moterys visos su skarom. Kiek ten įkišau nosį, nemačiau nė vieno vyro. Užtat vieną tokį sutikom nuvažiavę prie ežero. Apie jį papasakosiu kitam įraše.