Dešimta kelionės diena
Jau dešimtas kelionės rytas. Sugulėm taip vėlai, o keliamės taip anksti, kaip toj dainoj: „Vėlai gulcis, anksci kelcis, plonai verpcie, tankiai auscie“. Apie 6 val. ryto kažkas stipriai baldoja durysna. Eina kambariokas pažiūrėt, kas čia daros. Girdžiu, kalba kažką ir tas beldėjas ima atsiprašinėt, kad ne ten papuolė ar panašiai. Po kokio pusvalandžio vėl kažkas baladojas. Vėl tas nueina. Ir vėl ta pati nesąmonė. Dar gal už panašiai tiek laiko trečias baladojimas, prie kurio jau pats nueinu. Pasirodo, grupės moterys jau laukia susiruošusios ir sako, kad vairuotojas laukia. Tai ritamės iš lovų, šiek tiek šalto vandens ir šokam mašinon. Laukia 202 kilometrai kelionės.
Kiek pavažiavę sustojam ant stataus šlaito įsikūrusion kavinėn. Terasa ant skardžio, didelis Himalajų kanjonas, kurio apačioj teka upė. Vaizdingai papusryčiaujam ir lėtai skubam pirmyn. Labai trumpam sustojam šen ten užkąst, bet vienoj vietoj užtrunkam ilgiau. Ta vieta – Devprajagas. Jis yra apie 70 km nuo Rišikešo. Devprajagas yra dviejų upių – Alakanados ir Bhagirathi – santakoje. Čia gimsta, kaip man sakė vietinis šventikas, švenčiausia upė – Ganga. Pirmoji upė ryškiai žalios spalvos ir ramesnė, antroji gi labai drumzlina ir nerimastinga, veržli, ji nustumia žaliąją upę krantan pasiglemždama jos tą žalią spalvą.
Sustojam, išlipam ir jaučiam kaip stipriai atšilo oras. Rodos, buvom iš Indijos išvažiavę. Per kelias valandas dingo debesys ir atšilo nuo kokių 13 iki 25 laipsnių. Keistas jausmas patirt tokį staigų oro pokytį. Pakeliui link santakos einam labai senom gatvelėm su spalvotais senais nameliukais. Kiemeliuose yra šunų, karvių, beždžionių. Aplinka mistinė, senovinė, lyg ne šio pasaulio. Kertam iš daugelio trosų supintą tiltą ir vėl gatvele leidžiamės ieškot santakos.
Santakoj yra kelios maudyklos, šventyklėlės, dievybių murti. Nueinu prie upės apsikrapyt galvą ir pėdas, simbolinis apsiplovimas. Vietiniai ryžtingesni, jie įsikabina į prie laiptų pritvirtintas storas grandines ir nyra į labai šaltą vandenį ne vieną kartą. Iš tikrųjų gerai, tai organizmo grūdinimasis. Prabhupada sakė, kad žmonės serga dar ir dėl to, kad nesimaudo upėse ir ežeruose.
Sėdi prie dievybės brahmanas, skambina varpeliu, uždeda tilaką ir paprašo dakšinos, t. y. paaukojimo. Iš kažkur išdygsta dar vienas brahmanas ir mum visiem padalina po žiedelį, taip pat paprašo kartoti tai, ką jis sakys. Po kiek ilgoko tokio atkartojimo nunešam tuos žiedelius paleist upėn.
Santaka – ypatinga vieta. Mūsų Vilnius, Kaunas, Merkinė, Senoji Varėna ir, neabejoju, daug kitų miestų, miestelių ir kaimų įsikūrę upių santakose. Pagal kinų feng šui, švariausia energija gamtoj yra upės saloj. Upė teka, nuneša nešvarią ir atneša švarią energiją, ji saugo, globoja, gaivina.
Dar kiek paslampinėję sukam atgal. Kelias platus ir lygus, kokių čia nedaug. Apskritai kalnų keliai gana pavojingi. O Dievas mum buvo maloningas. Pravažiavom pilna vietų, pažymėtų akmenų griūties ženklais. Pilna vietų, kada platus kelias užverstas didžiausiom mažų ar milžiniškų akmenų krūvom tiek, kad vos pravažiuot eina. Daug tokių nuplautų kelio vietų, kada tenka važiuot pačiu skradžio kraštu. Ten užtektų vienos klaidos ar tiesiog kelio dangos pasmukimo žemyn ir lauktų gana ilgas ritimasis stačiu ir giliu skardžiu žemyn link už šimtų metrų esančios upės. Mačiau ir griūties sutrintą mašiną. Matės vidury kelio ir didelis akmuo, kurio važiuodamas pirmyn nemačiau, nebent miegojau tuo metu. Taip pat buvo ir visiškai, matės, šviežių žemės nuslinkimų su medžiais ar dideliais kelmais. Kalnas nėra tik vientisos uolos, matyt pilna žvyro, smėlio. Kai kur šlaitai jau tvirtinami tinklais, bet daugely vietų akmenys kabo tiesiog virš galvos ir tik laiko klausimas, kada jie sugalvos nusileist. Labiausiai, aišku, juos išjudina vanduo ir virstantys medžiai. Mes laimingi, kad grįžom saugiai. Žūt galima bet kur ir bet kada, bet kalnuose tai matos daug aiškiau.
Jau visai prie Rišikešo sustabdo policija ir nukreipia važiuot šalikelėn, nes reikia atlaisvint kelią čia pravažiuosiančiam vyriausybės atstovui. Tai gal kokį pusvalandį palaukę pamatėm pravažiuojantį didelį kortežą su švyturėliais, greitosios pagalbos ir apsaugos mašinom. Panašiai internete mačiau ir Rusijoj. Tai daroma turbūt dėl greitumo ir saugumo.
Galiausiai parsikrapštom tan pačian Rišikšo viešbutin. Čia praleisim pora dienų ir krausim šmutkes Govardanan. Nueinam atsisviekint su vairuotoju, nes turbūt jo jau nepamatysim. Padėkojam jam už profesionalumą ir saugią kelionę. Paliekam jam visi bendrai arbatpinigių.