Dešimta kelionės diena
Jau dešimtas kelionės rytas. Sugulėm taip vėlai, o keliamės taip anksti, kaip toj dainoj: „Vėlai gulcis, anksti kelcis, plonai verpčie, tankiai auscie“. Apie 6 val. ryto kažkas stipriai baladoja duris. Kambariokas nueina pažiūrėti, kas čia darosi. Girdžiu, kaip kalba kažką, ir tas beldėjas ima atsiprašinėti, kad ne ten papuolė ar panašiai. Po kokio pusvalandžio vėl kažkas baladojasi. Vėl tas nueina. Ir vėl tas pats! Dar už maždaug tiek pat laiko – trečias baladojimas, prie kurio jau pats nueinu. Pasirodo, grupės moterys jau laukia susiruošusios ir sako, kad vairuotojas laukia. Tai ritamės iš lovų, šiek tiek šalto vandens ir šokam į mašiną. Laukia 202 kilometrų kelionė.
Kiek pavažiavę sustojame ant stataus šlaito įsikūrusioje kavinėje. Terasa ant skardžio, didelis Himalajų kanjonas, kurio apačioje teka upė. Vaizdingai papusryčiaujame ir lėtai skubame pirmyn. Labai trumpai sustojame šen ten užkąsti, bet vienoje vietoje užtrunkame ilgiau. Ta vieta – Devprajagas. Ji yra apie 70 km nuo Rišikešo. Devprajagas yra dviejų upių – Alakanados ir Bhagirathi – santakoje. Čia, kaip man sakė vietinis šventikas, gimsta švenčiausia upė – Ganga. Pirmoji upė ryškiai žalios spalvos ir ramesnė, antroji gi labai drumzlina ir nerimastinga, veržli – ji nustumia žaliąją upę krantan, pasiglemždama jos tą žalią spalvą.
Sustojame, išlipame ir jaučiame, kaip stipriai atšilo oras. Rodos, buvome iš Indijos išvažiavę. Per kelias valandas dingo debesys ir atšilo nuo kokių 13 iki 25 laipsnių. Keistas jausmas patirti tokį staigų oro pokytį. Pakeliui link santakos einame labai senomis gatvelėmis su spalvotais senais nameliais. Kiemeliuose yra šunų, karvių, beždžionių. Aplinka mistinė, senovinė, lyg ne šio pasaulio. Kertame tiltą, supintą iš daugelio trosų, ir vėl leidžiamės gatvele ieškoti santakos.
Santakoje yra kelios maudyklos, šventyklėlės, dievybių murti. Nueinu prie upės, apsišlakstau galvą ir pėdas – simbolinis apsiplovimas. Vietiniai ryžtingesni – jie įsikabina į prie laiptų pritvirtintas storas grandines ir nyra į labai šaltą vandenį ne vieną kartą. Iš tikrųjų gerai – tai organizmo grūdinimasis. Prabhupada sakė, kad žmonės serga dar ir dėl to, kad nesimaudo upėse ir ežeruose.
Sėdi prie dievybės brahmanas, skambina varpeliu, uždeda tilaką (ženklą ant kaktos) ir prašo dakšinos, t. y. paaukojimo. Iš kažkur išdygsta dar vienas brahmanas ir mums visiems padalina po žiedelį, taip pat prašo kartoti tai, ką jis sakys. Po gana ilgoko tokio atkartojimo nunešame tuos žiedelius paleisti upėn.
Santaka – ypatinga vieta. Mūsų Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Merkinė, Senoji Varėna ir, neabejoju, daug kitų miestų, miestelių ir kaimų yra įsikūrę upių santakose. Pagal kinų feng šui, švariausia energija gamtoje yra upės saloj. Upė teka, nuneša nešvarią ir atneša švarią energiją – ji saugo, globoja, gaivina, apvalo, kai ką ir maitina.
Dar kiek paslampinėję sukame atgal. Kelias platus ir lygus – tokių čia nedaug. Apskritai kalnų keliais reikia keliaut atsargiai. O Dievas mums buvo maloningas. Mes laimingi, kad grįžome saugiai.
Jau visai prie Rišikešo sustabdo policija ir nukreipia važiuoti šalikele, nes reikia atlaisvinti kelią čia pravažiuojančiam, matyt, valdžios atstovui. Po maždaug pusvalandžio pamatome pravažiuojantį didelį kortežą su švyturėliais, greitosios pagalbos ir apsaugos mašinom.
Galiausiai parsikrapštome į tą patį Rišikešo viešbutį. Čia praleisime porą dienų ir krausime mantą į Govardaną. Nueiname atsisveikinti su vairuotoju, nes turbūt jo jau nepamatysime. Padėkojame jam už profesionalumą ir saugią kelionę. Paliekame jam arbatpinigių.