Keturiolikta kelionės diena
grįžę nuo Himalajų keletą dienų pasibuvom Rišikeše. Pora rytų darėm trumpus jogos užsiėmimus, pasivaikščiodavom šen ten palei vieną Gangos krantą. Buvom kartą su motorine valtim nusikėlę kitan krantan. Ten, kaip ir visam Rišikeše, daug prekybos ir kavinių, iš kurių vienoj užsisakėm labai skanaus maisto. Čia labiau nustebtum, jei nebūtų skanu.
Pasižiūrėjau internete, ar yra Rišikiše Šrilos Prabhupados įkurto judėjimo ISKCON šventyklų. Ir radau tokią. Tai sugalvojau nupėdint, nedaug, apie 5 kilometrus. Pradžioj smagiai ėjos, bet po to išėjau į pagrindinę gatvę, kur nėra šaligatvių, zuja krūva mašinų, sunku eit, nėra vietos. Susistabdžiau rikšą ir važiuoju. Žemėlapis rodo, kad priešingon pusėn važiuojam, tai apsisukam. Vėl tą patį rodo, tai tada jam parodau adresą ir nuveža, kur reikia. Sumoku vairuotojui 500 rupijų. Vėliau sužinojau, kad reali kaina turėjo būt iki 20 rupijų. Nuėjau iki šventyklos, ten pasikalbėjau su jos gyventoju indusu, kuris pasirodė labai paslaugus, mielas. Pakvietė pietų. Susirinko apie 10 ten gyvenančių ir šiaip užėjusių žmonių. Jis pasakė, kad čia jie įsikūrę laikinai, kol eina teismas dėl dabartinės šventyklos. Detalių neaiškino, bet supratau, kad tai panašu į istoriją, kuri prasidėjo po Šrilos Prabhupados išėjimo.
Po pietų vienas žmogus nuvežė parodyt tą šventyklą. Ji stovi ant Gangos kranto, šalia tilto. Balto marmuro, didžiulė, blizganti ir graži. Įlindom vidun. Šitą šventyklą, o kartu ir ašramą pastatė Prabhupados mokinio mokinys. Iš nuotraukos jis nepasirodė man kažkur matytas. Jis jau palikęs šitą pasaulį. Labai didelis ir gražus altorius, ten vyksta nuolatinis Dievybių garbinimas ir šlovinimas. Kiek pabuvę išsiskirstėm. Jau buvau pasiilgęs Radha Krišnos šventyklos, nes ten kalnuose dauguma vietinių ir atvykėlių garbina Viešpatį Šivą, jo sutuoktinę Durgą ir sūnų Ganeišą. Jaučiasi visai kita nuotaikai, kažkas tolimesnio. O čia pasijaučiau kaip namuose.
O jau šiandien tai iš pačio ryto palikom Rišikešą ir leidomės į apie 400 kilometrų kelionę Govardanan, kur vyko Šri Krišnos vaikystės žaidimai, lilos. Kelionė ilga, apie 10 valandų, bet jau ne serpentinais, o geresniais tiesesniais keliais. Būtų ta kelionė kiek trumpesnė, jei nebūtų reikėję apie 2 valandas trypčiot prie sugedusios mašinos. Iš priešais mus stovėjusios mašinos išlipo žmogelis, palindo po kapotu ir greit pasakė diagnozę – nusėdęs akumuliatorius. Tas pats žmogelis mums atnešė maisto, vandens. Kol mindžiojom prie mašinos, glaustėmės medžio pavėsy, mus dėmesingai nužiūrinėjo pravažiuojantys indai. Nors Indijoj jau nemažai europiečių, bet vis dar jiems esam egzotika. Mojuoja mum, šypsos. Maždaug po 2 valandų atvažiavo kita mašina, persimetėm šmutkes ir nurūkom sau toliau.
Lekiam link Govardano. Kelio lieka visai nedaug ir matom paprastą pradžią: šiaudiniai pakelės namukai, vandeny mirgstantys augalai (matyt, ryžiai), karvės, kiaulės, šunys, daug mažiau betono ir daug daugiau dulkių. Jau aišku, kad esam visai čia pat prie Govardano. Čia viskas daug paprasčiau nei Rišikeše ir labiau pirmena Jamunotrio lūšneles su gyvuliukais. Čia pilna šventyklų šventyklėlių, gatvės pilnos tradiciniais rūbais apsirengusių žmonių. Daug judėjimo, bet aplink jaučias ramybė, kaip ir kitose vietose. Čia šuo guli pakritęs, čia karvė stovi kaip įbesta, priekybininkas sėdi ant kėdės ar šaligatvio. Gyvūnai praktiškai net nereaguoja į link juos skriejančias mašinas ar motociklus su garsiais signalais. Išvis jei čia nebūtų mašinų, lauko reklamų, elektronikos, to viso vakarietiško chlamelio, čia būtų kaip viduramžiais. Aišku, dabar sudaytas mums vaizdas, kad viduramžiai buvo tamsūs, ligoti ir skendo neišmanyme, o apie dar ankstesnius laikus ir kalbėt atseit nėr ką, laukiniai buvom, beždžionės. Bet iš tikrųjų viskas atvirškčiai. Dabar gyvenam viduramžiai, kai pilna sergančių, kenčiančių, badaujančių, nusikaltėlių ir kitų šio laikmečio pasekmių.
Jei kas galvoja, kad filmai su laiko mašinom tėra fantastika, tegul atvažiuoja čia, Indijon. Čia laiką nesunkiai galima atsukt nuo keliasdešimt metų iki milijonų metų atgal. Senovinės šventyklos, gatvėm vaikščiojantys jogai, visa ta bendra atmosfera. Gali pasirodyt, kad arba čia sustojęs laikas, arba atkeliavom kiton planeton.
Važiuojam švenčiausion Žemės vieton – Radha kundon. Sulipam rikšon, šiek tiek ankštoka. Lekiam su vėjeliu! Gal 10 minučių pavažiavę jau šokam lauk ir pasileidžiam su visa mase pirmyn. Aplinka labai įdomi: siauros gatvelės, labai seni namai, daug žmonių, jaučiuos kaip istorinio filmo scenoj, kaip kitoj matricoj.
Nors jau sutemo, bet nuvažiavę ilgą kelią ir pagaliau atvykę vieton dar turim jėgų, noro ir laiko aplankyt Radha Kundą. Tai vandens telkinys, apsuptas betoninių pastatų. Jame maudės Šri Krišnos vidinė energija – Radharanė. Piligrimai klaupiass, lenkias, bučiuoja žemę, turėklus. Pasauliečiui čia būtų didelis šokas pamačius tokį, atrodytų, fanatizmą. Bet taip yra. Tie žmonės tuo gyvena, jie tuo tiki ir yra atsidavę. Čia atliekami aukojimai Radha kundai, giedamos giesmės, maudomasi, meldžiamasi. Jau prasidėjo kartikos mėnuo, todėl šiuo metu atvažiuoja ir europiečių, kurių čia tik vieną kitą sutikau. Tai mane nustebino, nes tkėjaus jų čia labai daug sutikt, bet nieko panašaus. Pamačiau gatve einantį pažįstamą veidą – Lietuvoj veikiančio bhakti jogų vienuolyno vadovą. Tokioj masėj sutikt kažką pažįstamo praktiškai neįmanoma.
Nueinu pasėdėt ant laiptų prie pat Radha kundos. Nors daug čia kas maudosi, bet pats vandenin nelendu, tik pasikrapinu visą kūną. Stebiu žmones. Jie tokie skirtingi, nes čia yra vaikų ir labai senų žmonių, vyrai, moterys, vienuoliai, pasauliečiai, smalsuoliai, atsidavėliai.
Šalia Radha kundos yra ir Šjama, arba Krišnos kunda, bet čia nė gyvos dvasios. Nesuprantu, kodėl čia nieko nėra. Gidas pasako, kad piligrimai lanko Radha kundą, nes čia jie gauna daugiau malonės. Aplin eidamas matau samadhi, vietas, kur palaidoti šventieji. Pilna altorių altorėlių, šventyklų, šventyklėlių. Kur dar panašiai pamatytum?
Vis dėl to man čia tokioj masėj sunkoka susikaupt, pasibūt, nes labai neįprasta būt tokiam dideliam sambūry. Labiau praktikuoju individualiai vienumoj. Taip, pasibūt galima, bet tik kurį laiką, o tada praktikuot individualiai tyloj ir ramybėj. Gal labiau tokia krikščioniška, klauzūros nuotaika.
Teritorija, matau, didelė, žemėlapio neturiu, tai, galvoju, kur čia priklaidžiosiu vienas, nes ir laikas ribotas. Einu su grupe. Vėl sušokam tuktukant ir atgal viešbutin!