Keturiolikta kelionės diena
Grįžę nuo Himalajų keletą dienų pasibuvome Rišikeše. Pora rytų darėme trumpus jogos užsiėmimus, pasivaikščiodavome čia ar ten palei vieną Gangos krantą. Buvome kartą su motorine valtim nusikėlę į kitą krantą. Ten, kaip ir visame Rišikeše, daug prekybos ir kavinių, iš kurių vienoje užsisakėme labai skanaus maisto. Čia labiau nustebtum, jei nebūtų skanu.
Pasižiūrėjau internete, ar yra Rišikeše Šrilos Prabhupados įkurto judėjimo ISKCON šventyklų. Ir radau tokią. Tai sugalvojau nueiti pėstute, nedaug – apie 5 kilometrus. Iš pradžių smagiai ėjosi, bet po to išėjau į pagrindinę gatvę, kur nėra šaligatvių, zuja krūva mašinų, sunku eiti, nėra vietos. Susistabdžiau rikšą ir važiuoju. Žemėlapis rodo, kad važiuojame į priešingą pusę, tai apsisukame. Vėl tą patį rodo, tai tada vairuotojui parodau adresą ir jis nuveža, kur reikia. Vairuotojui paprašo 500 rupijų. Vėliau sužinojau, kad reali kaina turėjo būti iki 20 rupijų!
Nuėjau iki šventyklos, ten pasikalbėjau su jos gyventoju, indu, kuris pasirodė labai paslaugus ir mielas. Pakvietė pietų. Susirinko apie 10 ten gyvenančių ir šiaip užėjusių žmonių. Jis pasakė, kad čia jie įsikūrę laikinai, kol vyksta teismo procesas dėl dabartinės šventyklos. Detalių neaiškino, bet supratau, kad tai panašu į istoriją, kuri prasidėjo po Šrilos Prabhupados išėjimo.
Po pietų vienas žmogus nuvežė parodyti tą šventyklą. Ji stovi ant Gangos kranto, šalia tilto. Balto marmuro, didžiulė, blizganti ir graži. Įlindome vidun. Šią šventyklą, o kartu ir ašramą (vienuolyną), pastatė Prabhupados mokinio mokinys. Iš nuotraukų jis man neatrodė pažįstamas. Jis jau palikęs šį pasaulį. Labai didelis ir gražus altorius, ten vyksta nuolatinis Dievybių garbinimas ir šlovinimas. Kiek pabuvę išsiskirstėme.
Jau buvau pasiilgęs Radha–Krišnos šventyklos, nes ten kalnuose dauguma vietinių ir atvykėlių garbina Viešpatį Šivą, jo sutuoktinę Durgą ir sūnų Ganeišą. Jaučiasi visai kita nuotaika, kažkas tolimesnio. O čia pasijutau kaip namuose.
O jau šiandien, tai iš pačio ryto palikome Rišikešą ir leidomės į apie 400 kilometrų kelionę į Govardaną, kur vyko Šri Krišnos vaikystės žaidimai, lilos. Kelionė ilga – apie 10 valandų, bet jau ne serpentinais, o geresniais, tiesesniais keliais. Būtų ta kelionė kiek trumpesnė, jei nebūtų reikėję apie 2 valandas stovėti prie sugedusios mašinos. Iš priešais mus stovėjusios mašinos išlipo žmogus, palindo po kapotu ir greitai pasakė diagnozę – išsikrovė akumuliatorius. Tas pats žmogus mums atnešė maisto ir vandens. Kol mindžiojome prie mašinos, glaudėmės medžio pavėsyje, į mus žvilgsnius mėtė pravažiuojantys indai. Nors Indijoje jau nemažai europiečių, bet vis dar esame egzotika. Mojuoja mums, šypsosi. Maždaug po 2 valandų atvažiavo kita mašina, persimetėme daiktus ir nurūkom toliau.
Lekiam link Govardano. Kelio lieka visai nedaug ir matome paprastumą: šiaudiniai pakelės namukai, vandeny mirkstantys augalai (matyt, ryžiai), karvės, kiaulės, šunys, daug mažiau betono ir daug daugiau dulkių. Jau aišku, kad esame visai čia pat prie Govardano. Čia viskas daug paprasčiau nei Rišikeše ir labiau primena Jamunotrio lūšneles su gyvuliukais. Čia pilna šventyklų, šventyklėlių, gatvės pilnos tradiciniais rūbais apsirengusių žmonių. Daug judėjimo, bet aplink jaučiasi ramybė, kaip ir kitose vietose. Čia šuo guli pakritęs, čia karvė stovi kaip įbesta, priekyje kažkas sėdi ant kėdės ar šaligatvio. Gyvūnai praktiškai net nereaguoja į link jų skriejančias mašinas ar motociklus su garsiais signalais. Išvis, jei čia nebūtų mašinų, lauko reklamų, elektronikos, čia būtų kaip viduramžiais – arčiau gamtos, Visatos, Dievo.
Jei kas galvoja, kad filmai su laiko mašina tėra fantastika, tegul atvažiuoja čia, į Indiją. Čia laiką nesunkiai galima atsukti nuo keliasdešimt metų iki milijonų metų atgal. Senovinės šventyklos, gatvėmis vaikščiojantys jogai, visa ta bendra atmosfera – gali pasirodyti, kad arba čia sustojęs laikas, arba atkeliavome į kitą planetą.
Važiuojam į švenčiausią, pagal induistus, Žemės vietą – Radha kundą. Sulipame į rikšą, šiek tiek ankštoka. Lekiam su vėjeliu! Maždaug po 10 minučių jau šokame lauk ir pasileidžiame su visa mase pirmyn. Aplinka labai įdomi: siauros gatvelės, labai seni namai, daug žmonių – jaučiuosi kaip istorinio filmo scenoje, kaip kitoje matricoje.
Nors jau sutemo, bet nuvažiavę ilgą kelią ir pagaliau atvykę vieton dar turime jėgų, noro ir laiko aplankyti Radha Kundą. Tai vandens telkinys, apsuptas betoninių pastatų. Jame maudosi Šri Krišnos vidinė energija – Radharanė. Piligrimai klaupiasi, lenkiasi, bučiuoja žemę, turėklus. Pasauliečiui čia būtų didelis šokas pamačius tokį, atrodytų, fanatizmą. Bet taip yra. Tie žmonės tuo gyvena, jie tuo tiki ir yra atsidavę. Čia atliekami aukojimai Radha Kundai, giedamos giesmės, maudomasi, meldžiamasi. Jau prasidėjo kartikos mėnuo, todėl šiuo metu atvažiuoja ir europiečių, kurių čia tik vieną kitą sutikau. Tai mane nustebino, nes tikėjausi jų sutikt daug, bet nieko panašaus. Pamačiau gatve einantį pažįstamą veidą – Lietuvoje veikiančio bhakti jogų vienuolyno vadovą. Tokioj masėje sutikt kažką pažįstamo praktiškai neįmanoma.
Nueinu pasėdėti ant laiptų prie pat Radha Kundos. Nors daug kas čia maudosi, bet pats į vandenį nelendu, tik pasikrapinu visą kūną. Stebiu žmones. Jie tokie skirtingi – čia yra vaikų ir labai senų žmonių, vyrai, moterys, vienuoliai, pasauliečiai, smalsuoliai, atsidavę.
Šalia Radha Kundos yra ir Šjama, arba Krišnos Kunda, bet čia nė gyvos dvasios. Nesuprantu, kodėl čia nieko nėra. Gidas pasakoja, kad piligrimai lanko Radha Kundą, nes čia jie gauna daugiau malonės. Aplink eidamas matau samadhi, vietas, kur palaidoti šventieji. Pilna altorių, altorėlių, šventyklų, šventyklėlių. Kur dar panašiai pamatytum?
Vis dėlto man čia tokioj masėje sunkoka susikaupti, pasibūti, nes labai neįprasta būt tokiam dideliam sambūry. Labiau praktikuoju individualiai, vienumoj. Taip pasibūti galima, bet tik kurį laiką, o tada geriau praktikuoti individualiai tyloje ir ramybėje. Gal labiau tokia krikščioniška, klauzūros nuotaika.
Teritorija didelė, žemėlapio neturiu, tai galvoju, kur čia priklaidžiosiu vienas, nes laikas ribotas. Einu su grupe. Vėl sušokame į tuktuką ir grįžtame į viešbutį!