Penkiolikta kelionės diena
Šiandien mūsų laukia Vrindavanas. Rytiniai išsikėlimai, išsipusryčiavimai, išsikrapštymai ir sukam čia pat į gatvę pasigaut motorinę rikšą. Nedidelė ji mašiniukė, bet telpam visi aštuoni. Čia dar nieko, nes teko matyti gal kokių dvylika susibrukusių, dar ir su čiumodanais ant stogo. Įdomiai ir juokingai atrodo. Tai ir pajudame.
Kraštovaizdis lygus, tarsi pajūrio. Vietomis pilna suformuotuose dirbamos žemės sklypuose vandens, kažkas ten auginama. Gal ryžiai, nežinau. Pakelėse matau labai kuklių, paprastų molinių su šiaudiniais stogais nameliukų. Ten žmonėms jie, gyvūnams, rakandams kokiems ar derliui – neaišku. Važiuoti reikia 24 kilometrus, tai apie pusvalandį kelio užtrunkame.
Įvažiuojame į Vrindavaną ir čia vėl krūvos mašinų ir žmonių, daug veiksmo, bet jau pradedu priprasti prie tos masės – kažkoks subtilus apsauginis sluoksnis pradeda formuotis.
Išlipame iš tuktuko ir čia siurprizas! Pasirodo, iki pat vietos jis mūsų neveš, nes centre leidžiama važinėti tik elektriniams tuktukams. Ieškome elektrinio, vėl sulipame, riedame toliau. Šiandien laiko turime nelabai daug, nes nors čia kaip mūsų gerą vasarą, apie +30, vis dėlto ir čia ateina ruduo – saulė leidžiasi apie 6 valandą ir greitai temsta.
Išlipame ir einame į kažkur. Tas „kažkur“, pasirodo, yra Krišnos–Balaramos šventykla. Grūdamės per masę piligrimų ir staigiai atsiduriu viduje. Čia tiek žmonių, kad musė vos praskrenda. Matau labai gražius altorius, nusilenkiu Radha–Krišnos Dievybėms ir nupėdinu iki kito altoriaus. Šventyklos vidury ant grindų sėdi atsidavusieji ir šlovina Dievą. Šventykla marmurinė, labai graži, švari. Įeinu į kažkokį kiemelį, o iš jo – į nedidelį pastatėlį. Ir ką pamatau? Šrilos Prabhupados samadhi (kapavietę)! Taip, šios šventyklos kieme yra jo samadhi.
Iškart prisiminiau vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota jo kūno laidojimo žemėn ceremonija. Bhaktai (atsidavusieji) sulipę duobėn laukia paduodamo Šrilos Prabhupados kūno. Vaizdas pribloškiantis! Viskas vyksta paprastuoju būdu: kūnas pasodinamas į lotoso pozą ir užpilamas druska. Taip laidojami šventieji. Vedinėj tradicijoj, o ir mūsų baltiškojoj kultūroj nešventųjų kūnai buvo deginami. Dėl kelių priežasčių: pirmiausia, kad siela greičiau atsirištų nuo kūno, paskui dėl to, kad kūno pakišimas žemėn ją užteršia.
Aplink samadhi galima eiti ratu. Nusilenkiu, padėkoju Šrilai Prabhupadai už tai, ką jis davė pasauliui. Jis parašė, išvertė ir pakomentavo apie 80 knygų, per 12 pamokslavimo metų planetą apkeliavo net 14 kartų! Bet svarbiausia – kad jis priminė žmonėms apie Dievą, kitaip sakant, iš ko jie duoną valgo.
Kai jis dar buvo JAV, vienam televizijos interviu reporteris paklausė, ko čia svamis Amerikon atvažiavęs. Prabhupada pasakė, kad jis čia atvyko priminti žmonėms apie Dievą, kurį jie užmiršo. Teko girdėti, kad šventasis yra tiek šventas, kiek sugeba patraukti žmonių. Aišku, yra ir tokių šventųjų, kurių tu nei televizijoje pamatysi, nei radijuje išgirsi – ir išvis neaišku, kaip ir kur juos rasti. Toks šventasis buvo krikščionis Tėvas Pijus, klausykloje praleisdavęs iki 18 valandų per parą. Tai kiek reikia turėti dvasinės švaros, kad į tave bėgtų minios?
Teko girdėti, kad ir Rusijoje yra toks batiuška, kuris gyvena vienuolyne ar bažnyčioje. Ten eilės jau nuo pat ryto dar prie užrakintų vartų. Aišku, toks šventasis nei pirmus metus, nei, matyt, pirmą gyvenimą eina link Dievo.
Kartą vienoje paskaitoje girdėjau tokį nutikimą apie Radharanės ir Krišnos susirašinėjimą laiškais. Radha rašo Krišnai laišką, tiksliau bando rašyti: „Brangus Krišna“. Tiek ir sugebėjo parašyti, nes pradėjo riedėti ašaros ir nulapsėjo ant popieriaus lapo – ant tų dviejų jai brangių žodžių susiliejo rašmenys. Neišgalėdama kažką daugiau parašyti, taip ir išsiuntė laišką. Krišna žiūri tą laiškelį ir mato susiliejusius du žodžius. Atrašo: „Brangi Radharane“. Ir jam tas pats – byra ašaros. Tokį pat susiliejusį laiškelį gavo ir Radhika. Taip ir prie Prabhupados samadhi.
Tu stovi ir neturi ką pasakyti, nes mano mintimis, kalbomis ir veiksmais buvo viskas pasakyta dar iki čia atvykstant. Kai pagalvoji, kad čia atgulęs kūnas žmogaus – tiksliau sielos, kuri turėjo tą kūną, ir kad ta siela nesavanaudiškai atidavė savo gyvenimą kitiems, iš kurių kai kurie atidavė ir savo gyvenimus jam – nebelieka ką pasakyti. Telieka džiaugsminga tyla. Ištirpsta ta aplink esanti žmonija, daugiau nieko nėra.
Laikas spaudžia, ir jau lekiame kažkur kitur – į Radha–Damodaros šventyklą. Ji yra tarp siaurų gatvelių, Vrindavano senamiesčio labirinte. Šioje šventykloje prieš išvykdamas į JAV šešerius metus gyveno Šrila Prabhupada. Nusilenkiu altoriui ir einu koridoriais. Prieinu prie patalpos, ant kurios durų užrašyta, kad tai Šrilos Prabhupados virtuvė. Įeinu. Patalpa labai maža. Čia yra Šrilos Prabhupados skulptūra. Tik įėjus, mane iškrapšto, nes vyksta, pasirodo, maisto aukojimas. Dar matau kitas duris, ant kurių parašyta, kad tai Šrilos Prabhupados badžano (asmeninės dvasinės praktikos) kambarėlis. Bet durys užrakintos.
Bandymas patekti į antrą šventyklos aukštą, kur yra Prabhupados kambarėlis su jo daiktais, nepavyksta dėl laiko stokos ir ilgos eilės. Šiek tiek apmaudu. Matyt, kitam kartui. Dar kiek pasivaikštome čia ir ten ir lipame atgal į tuktuką grįžt Govardanan.