Penkiolikta kelionės diena
Šiandien mūsų laukia Vrindavanas. Rytiniai išsikėlimai, išsipusryčiavimai, išsikrapštymai ir lipam čia pat gatvėn pasigauton motorinėn rikšon. Nedidelis ji mašiniukas, bet telpam visi aštuoni. Čia dar nieko, nes teko matyt gal kokių dvylika susibrukusių ir dar su čiumodanais ant stogo. Įdomiai ir juokingai atrodo. Tai ir pajudam.
Kraštovaizdis lygus tarsi pajūrio. Vietom pilna suformuotuose dirbamos žemės sklypuose vandens, kažkas ten auginama. Gal ryžiai, nežinau. Pakelėse matau labai kuklių paprastų molinių su šiaudiniais stogais nameliukų. Ten žmonėm jie, gyvūnam, rakandam kokiem ar derliui, neaišku. Važiuot reikia 24 kilometrus, tai apie pusvalandį kelio užtrunkam. Invažiuojam Vrindavanan ir čia vėl krūvos mašinų ir žmonių, baisus veiksmas, bet jau pradedu priprast prie tos masės, kažkoks subtilus apsauginis sluoksnis pradeda formuotis.
Išlipam iš tuktuko ir čia siurprizas! Pasirodo, iki pat vietos jis mūsų neveš, nes centre leidžiama važinėt tik elektriniam tuktukam. Ieškom elektrinio. Vė sulipam, vėl riedam. Šiandien laiko turim nelabai daug, nes nors čia kaip mūsuose gerą vasarą, apie +30, vis dėlto ir čia ateina ruduo, saulė leidžias apie 6 valandą. Ir greitai leidžias, greit sutemsta.
Išlipam ir kakur einam.Tas kažkur, pasirodo, tai Krišnos Balaramos šventykla. Grūdamės per masę piligrimų ir staigiai atsiduriu vidun. Čia tiek tų žmonių, kad musė vos praskrenda. Matau labai gražius altorius, nusilenkiu Radha Krišnos Dievybėms ir nupėdinu iki kito altoriaus. Šventyklos vidury ant grindų sėdi atsidavusieji ir šlovina Dievą. Šventykla marmurinė, labai graži, švari. Įeinu į kažkokį kiemelį, o iš jo – nedidelin pastatėlin. Ir ką pamatau? Šrilos Prabhupados samadhi! Taip, šios šventyklos kieme yra jo samadhi. Iškart prisiminiau vaizdo įrašą, kuriam nufilmuota jo kūno laidojimo žemėn ceremonija. Bhaktai sulipę duobėn ir laukia paduodamo Šrilos Prabhupados kūno. Vaizdas šokiruojantis. Viskas vyksta paprastuoju būdu. Kūnas pasodinamas į lotoso pozą ir užpilamas druska. Taip kavojami šventieji. Vedinėj tradicijoj, o ir mūsų baltiškojoj nešventųjų kūnai buvo deginami. Dėl kelių priežasčių: pirmiausia, kad siela greičiau atsirištų nuo kūno, paskui dėl to, kad kūno pakišimas žemėn ją užteršia.
Aplink samadhi galima eit ratu. Nusilenkiu, padėkoju Šrilai Prabhupadai už tai, ką jis davė pasauliui. Jis išvertė ir pakomentavo apie 80 knygų, per 12 pamokslavimo metų planetą apkeliavo net 14 kartų! Bet svarbiausia, kad jis priminė žmonėm apie Dievą, kitaip sakant, iš ko jie duoną valgo. Kai jis dar buvo Amerikoj, vienam televizijos interviu reporteris paklausė, ko čia svamis Amerikon atvažiavęs. Prabhupada pasakė, kad jis čia atvyko primint žmonėms apie Dievą, kurį jie užmiršo. Teko girdėt, kad šventasis yra tiek šventas, kiek sugeba patraukt žmonių. Aišku, yra ir tokių šventųjų, kur tu nei televizijoj pamatysi, nei radijuj išgirsi ir išvis neaišku, kaip ir kur juos rast. Toks šventasis buvo krikščionis Tėvas Pijus, klausykloj praleisdavęs iki 18 valandų per parą. Tai kiek reikia turėt dvasinės švaros, kad į tave bėgtų minios? Teko girdėt, kad ir Rusijoj yra toks batiuška, kuris gyvena vienuolyne ar bažnyčioj. Tai ten eilės jau nuo pat ryto dar prie užrakintų vartų. Aišku, toks šventasis nei pirmus metus, nei, matyt, pirmą gyvenimą eina link Dievo.
Kartą vienoj paskaitoj girdėjau tokį nutikimą apie Radharanės ir Krišnos susirašinėjimą laiškais. Radha rašo Krišnai laišką, tiksliau bando rašyt. „Brangus Krišna“. Tiek ir sugebėjo parašyt, nes pradėjo riedėt ašaros ir nulapsėjo jos ant popieriaus lapo, ant tų dviejų Jai brangių žodžių ir susiliejo tie žodžiai. Neišgalėdama kažką parašyt, taip ir išsiuntė laišką. Krišna žiūri tan laiškelin ir mato susiliejusius du žodžius. Atrašo: „Brangi Radharane“. Ir Jam tas pats. Byra ašaros. Tokį pat susiliejusį laiškelį gavo ir Radhika. Taip ir prie Prabhupados samadhi. Tu stovi ir neturi ką pasakyt, nes mano mintim, kalbom ir veiksmais buvo viskas pasakyta dar iki čia atvykstant. Kai pagalvoji, kad čia atgulęs kūnas žmogaus, tiksliau sielos, kuri turėjo tą kūną ir kad ta siela nesavanaudiškai atidavė savo gyvenimą kitiems, iš kurių kai kurie atidavė ir savo gyvenimus jam, nebelieka ką pasakyt. Telieka džiaugsminga tyla. Ištirpsta ta aplink esanti žmonija, daugiau nieko nėra.
Laikas spaudžia ir jau lekiam kažkur kitur. Radha Damodaros šventyklon. Ji yra tarp siaurų gatvelių, kažkokian kaip užkampin, sunku susigaudyt indiškų gyveviiečių labirintan. Šitoj švetykloj prieš išvykdamas į JAV gyveno Šrila Prabhupada. Nusilenkiu altoriui ir einu koidoriais. Prieinu prie patalpos, ant kurių durų užrašyta, kad tai Šrilos Prabhupados virtuvė. Įeinu. Patalpa labai maža. Čia yra Šrilos Prabhupados murti (skulptūra). Tik įjėjau, o jau mane iškrapšto, nes vyksta, pasirodo, maisto aukojimas. Dar matau kitas duris, ant kurių parašyta, kad tai Šrilos Prabhupados badžano (asmeninės praktikos) kambarėlis. Bet durys ižrakintos. Bandau patekt į antrą šventyklos aukštą, kur yra Prabhupados kambarėlis su jo daiktais. Dėl laiko stokos ir ilgos eilės nenueinu. Šiek tiek apmaudu. Matyt, kitam kartui. Dar kiek pasivaikščiojam šen ten ir lipam atgal tuktukan grįžt Govardanan.