Šešiolikta kelionės diena
Nubundu su mintimi, kad tai paskutinė kelionės diena. Po kelionės niekas neskuba anksti keltis, kaip ir kasdien, tiesą sakant. Anksti ryte, dar tamsiai nubudęs, girdžiu, kaip kažkur netoli viešbučio esančioje šventykloje vyksta rytinė programa – Dievo garbinimas ir šlovinimas. Bet po tų ilgų kelionių ir karščių trūksta jėgų atsikelti ir nueiti į rytinę programą. Dar kiek pagulėjęs virstu iš lovos ir laukiu, kol visa grupė susikels. Susikėlė.
Nueinam netoli viešbučio esančion vakarietiškai atrodančion kavinėn pasipusryčiaut. Laukia vėl marga dienelė. Govardanas jau ūžia. Iš pat ryto vėl pilna gatvė mašinų, gyvūnų ir žmonių – čia verda gyvenimas.
Dar turiu šiek tiek laiko, tai nuskubu į per gatvę esančią Narajanos Maharadžo šventyklą. Jis buvo Šrilos Prabhupados Dievo brolis, dvasinio mokytojo Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvatio mokinys. Šventykla didelė, kieme pilna baltais rūbais vaikštančių vyrų. Užeinu vidun. Kitaip nei kai kurios bažnyčios, kurių vidus puošnesnis nei išorė, čia vidus labai kuklus, paprastas. Nusilenkiu Radha–Krišnos Dievybėms ir einu pasikalbėti su čia esančiu žmogumi, kuris, kaip matau, yra lyg ir šventyklos administratorius.
Jis sako, kad kasdien dalyvauja rytinėje programoje, kuri prasideda 04:30. Po pusvalandžio eina 24 kilometrus aplink šventą Govardano kalvą (parikramą) ir grįžta į šventyklą, kur būna iki vakaro. Ir taip jau 15 metų. Va tokia kasdienė to žmogaus dienotvarkė. Tai kiek reikia turėti sukaupus dorybės, kad išlaikytum tokį pastovumą?
Čia pamatau ir knygų anglų bei rusų kalba. Paprašiau daugiau knygų rusų kalba, o jis man duoda anglų kalba. Sakau jam, kad jos rusiškos, o jis nustebęs: „Tikrai?“ Keista pasirodė, kad pats kalba angliškai, bet neatskiria rašytinės rusų kalbos nuo anglų. Kaip ir dauguma vietinių, kurie menkai supranta anglų kalbą, nors anglų kalba čia valstybinė, antra po hindi. Bet 200 metų anglų kanalizacijos, t. y. kolonizacijos laikotarpis, pasirodė per trumpas, kad jų kalba čia būtų plačiai prigijusi.
Visą dieną trypčioję susiruošėm Govardano parikramon. Govardano kalnas turi įdomią istoriją, kurią kada atskirai papasakosiu. Kadangi aplink kalną apeiti yra gabalas kelio – apie 24 kilometrai, kuriuos nupėdintum ne per valandą – jau turim 4 valandą popiet, nutariame pasiimti rikšą ir šiek tiek pavažiuoti su ja palei kalną, po to kažkiek paeiti.
Privažiuojame tokią vietą, kur palei gatvę eina aukšta tvora, bet pro tankią augaliją nesimato, kas ten už jos. Jau anksčiau pravažiuodavom tą tvorą, bet nė mintis nekilo, kad už jos – kitas pasaulis. Ten Govardanas. Prieinam pro vartus ir atsiduriu tarsi kirtęs kitos valstybės sieną. Čia pilna medžių, krūmų, beždžionių ir kiaulių. Stoviu ant šilkinio smėliuko. Pradedam pėdint. Iš dešinės, pro medžių viršūnes, jau matau Govardaną. Bet iki jo neiname, nes gidas sako, kad bus vieta, kur būsim visai šalia jo.
Jau prietema, todėl piligrimų nedaug. Dauguma jų eina ryte, nes tai pusdienio ar dienos kelias, bet mes paeisim kilometrą, gal du. Eiti lengva, malonu, nors jaučiasi lengvas nuovargis po šios dienos nieko neveikimo. Kraustėmės iš vieno viešbučio į kitą, tai tas, tai anas, ir dienos beveik nebuvo.
Neilgai trukus prieinam prie pat kalvos. Matau ant jos šiek tiek medžių, tarp kurių laipioja ožkos, palei ją bėgioja kriuksiai. Kai kurie tokie dideli, kad į šernus jau panašūs. Pasukam šiek tiek šonan ir prieinam vieną kundą (ežerėlį), kuri ištisai kažkokiais dumbliais užklota – kaip kokia užaugusi bala, kūdra atrodo. Bet kai grupės moterys rankomis prastumdė tuos dumbliukus, pasirodė skaidriausias vanduo. Jos išsimaudė.
Aš, kaip visada, pasikrapinau, pasėdėjau ir pasidžiaugiau, kad nutolome nuo intensyvaus gatvės triukšmo. Čia ramu, tik keli žmogeliukai aplink. Dar pora šuniukų prabėgo. Nors jie, matyt, benamiai, bet atrodo gyvi, gražūs, nerūpestingi, žaismingi ir linksmi. Jei tik kurį pakalbini, jis labai džiaugiasi, nori, kad jį paglostytum. Nors jie čia iš bado nekrenta, bent jau tokių nemačiau, bet meilės jie negauna arba gauna mažai. Jaučiasi, kaip jie nori būti paglostyti, priglausti. Visiems duotas meilės ir globos poreikis – net šuniukui, tai ką ir kalbėti apie žmogų.
Šiandien daug vienišų – tik su telefonu, televizorium ar mašina. Tai turbūt didžiausia kančia. Danties skausmas praeis, nes jį sulopins dantistas, ranką taip pat suremontuos chirurgas, bet kas apkabins širdį, pabus su ja kartu?
Štai ir sutemo – jau paskutinė kelionės po Indiją diena. Daug kilometrų, daug žmonių, įspūdžių, keistumų ir neįprastumų. Tokia ta Indija. Indija – daugiau nei šalis, tai kita planeta, kitas laikmetis, kita matrica, kita dimensija. Ačiū Dievui, kad leido iki čia atsigauti, pabūti ir gauti naujų suvokimų bei patyrimų, stipriai praturtinančių dažnai skurdų mūsų europiečių, vakariečių gyvenimą.