Šešiolikta kelionės diena
Nubundu su mintim, kad tai paskutinė kelionės diena. Po kelionės nieks neskuba anksti keltis, kaip ir kasdien, tiesą sakant. Anksti ryte, dar tamsiai nubudęs girdžiu kaip kažkur netoli viešbučio esančioj šventykloj vyksta rytinė programa, Dievo garbinimas ir šlovinimas. Bet trūksta po tų ilgų kelionių ir karščių jėgų atsikelt ir nueit į kokią rytinę programą. Dar kiek pagulėjęs virstu iš lovos ir laukiu, kol visa gruopė susikels. Susikėlė. Nueinam netoli viešbučio esančion vakarietškai atrodančion kavinėn pasipusryčiaut. Laukia vėl marga dienelė. Govardanas jau ūžia. Iš pat ryto vėl pilna gatvė mašinų, gyvūnų ir žmonių, čia verda gyvenimas.
Dar turiu šiek tiek laiko, tai nuskubu į per gatvę esančią Narajanos maharadžo šventyklą. Jis buvo Šrilos Prabhupados Dievo brolis, Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio mokinys. Šventykla didelė, kieme pilna baltais rūbais vaikštančių vyrų. Užeinu vidun. Kitaip nei kai kurios bažnyčios, kurių vidus puošnesnis nei išorė, čia vidus labai kuklus, paprastas. Nusilenkiu Radha Kišnos Dievybėms ir einu pasikalbėt su čia esančiu žmogum, kuris, kaip matau, yra lyg ir šventyklos administratorius. Jis sako, kad kasdien dalyvauja rytinėj programoj, kuri prasideda 04:30. Po pusvalandžio eina 24 kilometrų parikramą aplink šventą Govardano kalvą ir grįžta šventyklon, kurion būna iki vakaro. Ir taip jau 15 metų. Va tokia kasdienė to žmogaus dienotvarkė. Tai kiek reikia turėt sukaupus dorybės, kad išlaikyt tokį pastovumą? Čia pamatau ir knygų anglų ir rusų kalba. Paprašiau daugiau knygų rusų kalba, o jis man duoda anglų kalba. Sakau jam, kad jos rusiškos, o jis nustebęs: „Tikrai?“ Keista pasirodė, kad pats kalba angliškai, bet neatskiria rašytinės rusų kalbos nuo anglų. Kaip ir dauguma vietinių, kurie menkai supranta angliškai, nors anglų kalba čia valstybinė, antra po hindi. Bet 200 metų anglų kanalizacijos, t. y. kolonizacijos laikotarpis pasirodė per trumpas, kad jų kalba čia kiek daugiau būtų prigijus.
Visą dieną trypčioję susiruošėm Govardano parikramon. Govardano kalnas turi įdomią istoriją, kurią kada atskirai papasakosiu. Kadangi aplink kalną apeit yra gabalas kelio, t. y. apie 24 kilometrai, kuriuos nupėdintum ne per valandą, o jau turim 4 valandą popiet, nutariam pasiimt rikšą ir šiek tiek pavažiuot su ja palei kalną, po to kažkiek paeit. Privažiuojam tokią vietą, kur palei gatvę eina aukšta tvora, bet pro tankią augaliją nesimato, kas ten už jos yra. Jau anksčiau pravažiuodavom tą tvorą, bet nė mintis nekilo, kad už jos – kitas pasaulis. Ten Govardanas. Prieinam pro vartus ir atsiduriu tarsi kirtęs kitos valstybės sieną. Čia pilna medžių, krūmų, beždžionių ir kiaulių. Stoviu ant šilkinio smėliuko. Pradedam pėdint. Iš dešinės pro medžių viršūnes jau matau Govardaną. Bet iki jo neinam, nes gidas sako, kad bus vieta, kur būsim visai šalia jo. Jau prietema, todėl piligrimų nedaug. Dauguma jų eina ryte, nes tai pusdienio ar dienos kelias, bet mes paeisim kilometrą, gal du. Eit lengva, malonu, nors jaučias lengvas nuovargis po šios dienos nieko neveikimo. Kraustėmės iš vieno viešbučio kitan, tai tas, tai anas ir dienos nėra. Neilgai trukus prieinam prie pat kalno. Matau ant jo šiek tiek medžių, tarp kurių laipioja ožkos, palei jį bėgioja kriuksiai. Kai kurie tokie dideli, kad į šernus jau panašūs. Pasukam šiek tiek šonan ir prieinam vieną kundą, kuri ištisai kažkokiais dumbliais užklota; kaip kokia užaugus bala, kūdra atrodo. Bet kai mūsų moterys rankom prastumdė tuos dumbliukus, pasirodė skaidriausias vanduo. Jos išsimaudė. Aš kaip visada pasikrapinau, pasėdėjau ir pasidžiaugiau, kad nutolom nuo intensyvaus gatvės triukšmo. Čia ramu, tik keli žmogeliukai aplink. Dar pora šuniukų prabėgo. Nors jie, matyt, benamiai, bet atrodo gyvi, gražūs, nerūpestingi, žaismingi ir linksmi. Jei tik kurį pakalbini, jis labai džiaugias, nori, kad jį paglostytum. Nors jie čia iš bado nekrenta, bent jau tokių nemačiau, bet meilės jie negauna arba gauna mažai. Jaučias, kaip jis nori būt paglostytas, priglaustas. Visiem duotas meilės ir globos poreikis, net šuniukui, tai ką ir kalbėt apie žmogų. Šiandien žmogus vienišas pats su savo telefonu, televizorium ir mašina. Jis lankos pas psichologą, bet tas dažnai užuot išreiškęs supratimą, atjautą ar net apkabinęs jį išrašo jam tabletę ir paleidžia jį toliau kentėt. Tai turbūt didžiausia kančia. Danties skausmas praeis, nes mum jį sulopys dantistas, sulūžusią ranką irgi suremontuos chirurgas, bet kas apkabins širdį, pabus su ja kartu.
Štai ir sutemo jau paskutinė kelionės po Indiją diena. Daug kilometrų, daug žmonių, įspūdžių, keistumų ir neįprastumų. Tokia ta Indija. Indija daugiau nei šalis, tai kita planeta, kitas laikmetis, kita matrica, kita dimensija. Ačiū Dievui, kad leido iki čia atsigaut, pabūt ir duot naujų suvokimų ir patyrimų, stipriai praturtinančių dažnai skurdų mūsų europiečių, vakariečių gyvenimą.