Sveikinuosi šįkart iš Indijos. Kas mėgstate keliauti, o gal ir po Indiją – dalinuosi patyrimais. Matyt, atėjo laikas, pribrendo reikalas ar dar kaip pasakyti – keliauti Indijon.
Atsimenu, kai tik susipažinau prieš kokius septynerius metus su joga, viename lankstinuke buvo parašyta, kad jogos gimtinė – Indija. Iki tol apie jogą buvau girdėjęs tik tiek, kad vieno viešbučio, kuriame dirbau, kolegė pasidalino, jog ji lanko jogą ir jau po kelių mankštų jai „laužo kaulus“. Bet tiesiog nugirdau tai sakant jai kažkam ir nei šilta, nei šalta man pačiam buvo.
Bet po to pats pradėjau lankyti jogos centrą Vilniuje, tada nuėjau į šventyklą. Praėjo šiek tiek laiko ir pajaučiau, kad reikia iškeliauti Indijon. Kodėl? Dėl patirčių. Lietuva – ne Indija. Mūsų aplinkoje, kur sentikių tikėjimas jau pamirštas, kur Vakarų kultūros tiek, kad kartais net nesijaučiu gyvenantis toje Maironio apdainuotoje Lietuvoje, nelengva semtis įkvėpimo.
Kai kurie klausia: „Kur Dievas?“ Bet Jo nebus, jei neisi ir neieškosi Jo, o suradęs nepatarnausi Jam. Dievas nėra tik Pats Dievas. Jis apsireiškia įvairiai. Jei siela turi aukštą kvalifikaciją, t. y. švarą, ji sutinka Dievą arba Dievas ją sutinka. O mums, naujokams ar vidutiniokams, Dievas veikia per dvasinį mokytoją, šventą žmogų ar kartais net per pasaulietį.
Tai kokia gi ta Indija? Ja pakvipo dar neišlipus iš lėktuvo. Toks keistas, malonus kvapas. Po kelių valandų kuitimosi jau išlendame laukan. Ir kaip tvojo karšto, kvepiančio oro banga! Oho! Niekur nebuvus panašioje aplinkoje, iškart toks įspūdis, kad čia labai toli nuo Lietuvos – toli fiziškai ir dvasiškai. Labai toli.
Kita visuomenė, architektūra, oras, bendra atmosfera, virtuvė, dvasingumas. Čia viskas kitaip. Labai kitaip. Kas krenta į akis? Daug žmonių, daug mašinų, motorolerių, garsinių signalų, karvių, šunų. Taip, čia žmonių labai daug. Statistika sako, kad jų čia daugiau nei milijardas, bet kas ten žino. Bet kuriuo atveju tai didelė valstybė, tad, matyt, natūralu, kad jų ir bus daug.
Jie važiuoja, eina, skrenda, laukia, perka, kalbasi, bėga, miega po tiltu ar medžiu. Iš pradžių atrodo toks nemažas chaosas, ypač keliuose, bet vėliau supranti, kad tame chaose yra tvarka. Tvarka – praleisti, palaukti, sustoti. Žmonių daug ir jie lauke juda laisvai. Šviesoforų, pėsčiųjų perėjų matėme mažai. Jie čia, matyt, tikrai atneštų chaosą.
Po valandos skrydžio iki Varšuvos, po naktinio skrydžio iki Delio ir po šešių valandų važiavimo automobiliu atsidūrėme jogos sostinėje Rišikeše, tiksliau – jo pakraštyje. Čia prasideda aukščiausi pasaulio Himalajų kalnai, pro čia teka šventa Gangos upė, čia daug jogos mokyklų, šventyklų, ašramų (vienuolynų), šventųjų, prekybos vietų, viešbučių, motorolerių, žmonių, karvių ir šunų. Čia visko daug – matyt, kaip ir likusioje Indijoje.
Ryte Gangai paaukojome iš lapų padarytus laivelius su ugnele viduje ir smilkalais. Po to – maudynės drumzliname vandenyje. Dar nesibaigė lietaus sezonas, bet jo pabaiga jau ne už kalnų. Lijo kelis mėnesius, bet upė atrodo nusekusi. Keista, kodėl. Vanduo vėsus, rudai drumzlinas, pasidengęs tokiu lyg perlamutru. Sunku paaiškinti, bet jis tarsi blizgučiais pasidengęs.
Įteka keli iš kalnų ištekantys upeliai, kurie labai šilti. Paprastai šaltinis būna vėsus, bet čia – labai šiltas. Irgi keista. Pakrantėje bėgiojo pora šunų, kurie labai linksmai žaidė, nors man atrodo, kad jie benamiai. Kai pamatau tokius vaizdus, iškart pagalvoju – o kaip Lietuvoje? Kaip pas mus atrodytų benamis šuo? O šitie sau smagiai bėgioja. Nes čia Indija! Tos sielos gavo šunų kūnus, bet jos neapsigyveno Lietuvoje ar Amerikoje. Taip, jie šunys, bet čia jie daug mažiau kenčia nei kentėtų ten. Jie atrodo labai gražūs, linksmi ir aktyvūs.
Šiandien Indijoje religinė šventė – Durga pudža. Žmonės, kurie garbina šią deivę, atlieka jai aukojimus, ją šlovina. Nuėjau ir aš ten, bet neilgai pabuvęs patraukiau į vietą, kur šlovinama ne deivė, bet Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo – giedama maha mantra. Iki tos vietos reikėjo eiti porą kilometrų, kurie buvo labai įvairūs.
Sutikau labai daug žmonių. Vieni žiūri į tave, nes tu baltaodis, kitas paprašo nusifotografuoti, trečiam reikia maisto, dar kitam – pinigų. Mačiau, kaip viena indė priėjo prie sadhu – išminčiaus – ir jam padavė nupirkus kažkokį rūbą. Jis jį prilietė prie kaktos ir labai jai padėkojo. Priešais ėjęs sadhu mane palaimino.
Bet įdomiausia dalis yra dalintis kažkuo su tais žmonėmis. Smulkių neturėjau, tai nusipirkau maisto ir jį padalinau. Vieni jo prašė, kitiems tiesiog priėjęs pasiūlydavau. Vienas iš jų kažką tyliai savo kalba pasakė, ir kažin ar jis tikėjosi, kad jį suprasiu. Bet tai buvo šventa asmenybė, nes nuo jo sklido labai stipri dvasinė energija, ramybė, gėris. Įspūdis labai stiprus.
Štai koks žmogus turėtų būti, jei gyventų taip, kaip jam Dievas per šventraščius kalba. Iš tikrųjų mes turėtume norėti eiti paskui tokį žmogų. Vienas maharadžas (šventikas) pasakė, kad turėtume daryti ne tai, kas mums patinka, bet ugdytis meilę tam, kuo turėtume užsiimti.
Apskritai susidaro toks įspūdis, kad šiek tiek numiriau ir patekau į dvasinį pasaulį. Aplink tiek daug šventyklų ir šventyklėlių, tiek daug religijos ženklų. Kažkas gieda mantras, kažkas eina apsirengęs dvasiniais rūbais, trečias aukoja maistą, ketvirtas turi altorėlį parduotuvėje.
Aišku, atvažiavome į Rišikešą – šventą vietą. Čia nerasime mėsos ir alkoholio, nors tabaką jau pardavinėja. Apskritai jau matosi ir Vakarų įtakos – kai kurie indai su vakarietiškais rūbais. Įdomai atrodo, nors jiems gal tai, matyt šiuolaikiška. Daug ryšio ir televizijos antenų. Daug vakarietiškos technikos, reklamos, prekių.
Kai kurie gal supranta, kad mes, vakariečiai, čia pas juos atkeliaujame neradę laimės turėdami net pinigų.
Rytoj iškeliaujame į Himalajus, link Gangotrio ir Jamunotrio. Ten praleisime apie savaitę.
Iki greito!