Sėkmingai ir gana greitai tęsiame kelionę po Indiją. Maždaug po devynių valandų kelionės automobiliu nuo Rišikešo pasiekiame Jamunotrį. Ilgas ir labai vingiuotas kelias – su skardžiais, vietomis duobėtas ar net vos pravažiuojamas, bet ypač vaizdingas. Pakeliui vėl galybė žmonių, automobilių, beždžionių, karvių, šunų ir kvapnaus maisto.
Kas krenta į akis – tokioje gausybėje niekas nesistumdo, visiems paliekama teisė laisvai judėti. Labai jaučiama, kad žmonės žino, kas yra ahimsa, t. y. neprievarta kitai gyvai būtybei. Šrila Prabhupada sakė, kad „nieko nenužudyti – tai yra meilė“. Kartą keliaujanti pamokslininkė Devaki devi dasi paskaitoje pasakė, kad nevegetarizmas yra aukščiausia pavydo forma. Labai gili mintis.
Na ir, aišku, kalnai, kalneliai su savo takais ir takeliais. Vaizdai įspūdingi savo didumu, ramybe, gausybe, kriokliais. Taip dieviška… Tokia aukštybė ir platybė tų Himalajų! Jie tikrai įspūdingi. Čia vis dar yra kaimiečių, ganančių karves, užsiimančių tradiciniais amatais. Pilna ir turizmo, vakarietiškų detalių bei momentų, bet vis dėlto daug natūralumo ir paprastumo.
Šrila Prabhupada sakė, kad mūsų gyvenimas turėtų būti paprastas, o mąstymas – išaukštintas. Tai čia ir jaučiasi. Paprasti, bet švarūs ir tvarkingi drabužiai, paprastos šukuosenos, elgesys – viskas paprasta. Jokių kaukių, dažų, apsimetinėjimų, gudravimų. Čia žmonės tokie, kokie jie yra, nes jie žino savo vietą: iš kur atėjo, ką čia turi veikti ir kur keliaus po mirties. Jie žino, kad atidirbinėja karmą, todėl nesimėto, nesiblaško. Jaučiasi vidinė ramybė.
Iš pat ryto turėtume leistis į dešimties kilometrų žygį pėsčiomis iki pat Jamunos ištakų.
Iki greito!