Sėkmingai ir gana greitai tęsiam žygį po Indiją. Maždaug po 9 valandų kelionės mašina nuo Rišikešo iki Jamunotrio. Ilgas ir labai vingiuotas, su skardžiais, vietom duobėtas ar net vos pravažiuojamas, bet ypač vaizdingas kelias. Pakeliui vėl galybė žmonių, mašinų, beždžionių, karvių, šunų ir kvapnaus maisto. Kas krenta akin, tai kad tokioj gausybėj nieks nesistumdo, visiem paliekama teisė laisvai judėt. Labai jaučiama, kad žmonės žino, kas yra ahimsa, t. y. neprievarta kitai gyvai būtybei. Šrila Prabhupada sakė, kad „nieko nenužudyti, tai yra meilė“. Viena keliaujanti pamokslautoja paskaitoj pasakė, kad gyvūnų valgymas, tai aukščiausia pavydo forma. Labai gili minti.
Nu ir, aišku, kalnai kalneliai su savo takais takeliais. Vaizdai įspūdingi savo didumu, ramybe, galybe, kriokliais. Taip dieviška… Tokia aukštybė ir platybė tų Himalajų. Jie įspūdingi! Čia dar vis yra vietinių kaimiečių, ganančių karves, užsiimančiais tradiciniais amatais. Pilna ir turizmo, vakarietiškų detalių ir momentų, bet vis dėlto daug natūralumo, paprastumo. Šrila Prabhupada sakė, kad mūsų gyvenimas turėtų būt paprastas, o mąstymas – išaukštintas. Tas čia ir jaučias. Paprasti, bet švarūs ir tvarkingi rūbai, paprastos šukuosenos, elgesys, viskas. Jokių kaukių, dažų, apsimetinėjimų, gudravimų. Čia žmonės tokie, kokie jie yra, nes jie žino savo vietą, iš kur jie atėjo, ką čia turi veikt ir kur keliaus po mirties. Žino, kad atidirbinėja karmą, nesimėto, nesiblaško. Jaučias vidinė ramybė.
Iš par ryto turėtumėm leistis į 10 km ilgio žygį pėsčiom iki pat Jamunos ištakų.
Iki greito!