Ketvirta kelionės diena
Visa septynių žmonių grupelė anksti susikeliame ir, nei pusryčiavę, nei ką, leidžiamės į žygį. Kilometrais jis nebus labai ilgas – apie 15 km, bet iš jų maždaug 7 km sudarys vienas kopimas į kalną.
Dar prie viešbučio lauke pasikalbu su viena moterimi. Sako, iš Kalkutos čia atsibeldusi. Ji su vyru iki čia keliavo traukiniu, kuriame sugaišo nei daug, nei mažai – dvi savaites. Ar mums, europiečiams, tai įsivaizduojama? Ir ji čia atkeliavo net ne piligriminiais tikslais, o tiesiog pasivaikščioti, palaipioti Himalajais.
Nors dar ankstoka, bet jau pilna lipančių, ir tik vienas kitas besileidžiantis. Labai daug žmonių. Dauguma lipa patys, bet kitus neša asilai, arkliai ar net šerpai, t. y. nešikai. Tai kiek, galvoju, iš tų jojikų yra ponai, o kiek – tiesiog fiziškai negalintys patys to padaryti. Pats nei jojau, nei nešamas buvau.
Ne indų mačiau gal tik vieną moterį. Mes, europiečiai, jiems kritome į akis. Klausia, iš kur mes, kas tokie, kokie mūsų vardai, ką čia veikiame, ar galėtume su jais nusifotografuoti, pasikalbėti.
Pats maršrutas labai vaizdingas, nes kopiame tarp stačių, aukštų – gal 200 ar 300 metrų – Himalajų sienų, apaugusių medžiais, žolėmis, vijokliais. Įspūdis labai didelis. Jautiesi toks mažas tokiuose didinguose kalnuose. Himalajai yra ne tik seniausi, bet ir aukščiausi pasaulio kalnai. Tarpekliai gilūs ir platūs, teka Jamuna. Kuo toliau lipame, tuo ji siauresnė tampa. Ji veržli, skinasi kelią kartais tarp didžiulių akmenų, kartais pasislepia plyšiuose, urvuose. Tai pats vaizdingiausias maršrutas, kokiu teko eiti.
Taigi kopiame tarp piligrimų, arklių ir asilų. Greitis nedidelis, nes vietomis slidu nuo krentančio iš viršaus vandens, kartais reikia apeiti karvių bandeles, lipti stačiomis pakopomis, bet jojikai skuba, rėkauja ir prašo duoti kelią. Randi ramesnį kampelį, sustoji ir žiūri į kalną. Matai kokį nors didžiulį akmenį, upę ar nuošliaužą ir supranti, kad tie kalnai gyvi – jie juda. Čia gyvena tigrų, leopardų, daug paukščių, pilna augmenijos. Viskas taip gyva.
Tokia didi tų kalnų ramybė, o čia mes, piligrimai, lipame aukštyn. Pakeliui pilna laikinos prekybos, kai kurie žmonės čia gyvena, matosi, labai kukliose bakužėse. Dabar sezonas, kuris čia trunka pusmetį. Bet greitai nuo kalnų viršūnių, kurių kai kurios jau apsnigtos, nusileis žiema. Įsivaizduoju, kokia ji čia atšiauri, nes esame trijų su puse kilometro aukštyje. Jau dabar be saulės oras gana vėsus, bet vos jai pasirodžius – iškart atšyla.
Pakeliui praeinu šventyklėlę, pro kurios langus matau kelias dievybių murti (skulptūrėles). Kelio ženklai rodo, kad beliko kopti vieną kilometrą. Dar kiek papėdinus ateinu į piligriminio kelio galą. Čia pilna gyvūnų ir žmonių. Toliau pamatau prekybos vieteles, o už jų – dvi šventyklas. Braunuosi, o kitaip ir nepavadinsi, pro piligrimus, nes jų čia tiršta.
Prieš porą dienų Indijoje prasidėjo Durga pudža. Ji bus minima devynias dienas. Durga, arba Durgadevi, atsako už materialią energiją, todėl norintys turto ir gausos prašo šios deivės. Pro pat šventyklą teka Jamuna. Pakrantėje radau monetų, indelių žvakelėms. Piligrimai čia atlieka aukojimus, garbinimą ir šlovinimą.
Žmonės dažniausiai garbina pusdievius, tikėdamiesi materialios naudos. Štai kodėl Šri Krišnos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, garbinimas nėra pats populiariausias Indijoje. Žmonės paprasti – jiems kažko reikia, jie kažko nori, todėl prašo sveikatos, turtų, gausos ir klestėjimo iš Durgos ir Ganešos. Jų atvaizdų daug kur pamatysime – net automobiliuose ar prekeivių parduotuvėse.
Taip pat vienoje šventyklėlėje yra ir Jamunos, ir Šri Krišnos dievybės. Viešpačiui labai patiko Jamuna, o Jo vaikystės žaidimai Vrindavane vyko prie šios upės. Nusipirkome kokosų ir juos paaukojome šiai upei. Jos vanduo labai šaltas, skaidrus, gaivus ir skanus. Tokios turėtų būti visos upės, bet šiandien jų vanduo jau negeriamas.
Ir čia pakrantėse matosi primėtytų popierėlių. Žmogus su švilpuku drausmina popieriukų mėtytojus. Paukštį ar žvėrį čia buvus suprasi iš jų pėdsakų, žmogų – iš paliktų popieriukų. Keliaudami mokomės tvarkos ir švaros.
Čia, prie pat upės, trykšta ir karštosios gelmės, todėl įrengtos maudyklos. Kiek pabuvę jau leidžiamės žemyn. Niekur neskubu, einu atsargiai, nes žinau, kad daugiau alpinistų susižaloja ne kildami, bet leisdamiesi. Taip yra dėl atsipalaidavimo, nuovargio, skubėjimo ir paslydimų.
Pakeliui vėl asilai ir arkliai. Vėl šūkaloja duot jiems kelią. Keturiese nešantys žmogų net bėga nuo kalno. Dar matau šerpus, kurie pintuose krepšiuose ant nugarų neša moteris ar vaikus.
Su vienu tokiu šerpu pasikalbėjau jau nusileidęs. Jis iš Nepalo, vardu Lakšmanas. Pusmetį būna čia, pusmetį grįžta pas šeimą Nepale. Turi šešis vaikus. Užmokestis ten mažas, darbo nedaug, todėl jis nešioja čia žmones. Pats sveria 50 kilogramų, bet sako, kad neša žmogų, sveriantį iki 80 kilogramų. Prisimatavau jo krepšį – jis pats nėra sunkus, bet kai viršutinį priekinį diržą užsidedi ant galvos, tampa labai nepatogu. Matau, kaip tie šerpai eina labai sulinkę – matyt, taip lengviau nešti.
Jis sakė, kad per dieną padaro du reisus, užkopia per 2–3 valandas. Tai labai greitai – aš pats kopiau maždaug dvigubai ilgiau, aišku, neskubėdamas. Uždarbis, palyginus, nedidelis – 2000 rupijų, apie 20 eu. Tiek pat kainuoja ir arklys ar asilas.
Būdamas čia, Indijoje, matau, kokie indai darbštūs, ištvermingi ir atkaklūs. Šiam piligriminiam keliui įrengti reikėjo tūkstančių rankų ir daug laiko. Kažkas kirto laiptus, kažkas darė turėklus, kiti – sutvirtinimus ir įtvirtinimus. Kiek darbo čia įdėta!
Kai kurie nešikai suvargę, bet jie neša piligrimus į kalną, atlieka tarnystę. Dievas mato jų pastangas ir vieną dieną juos pasiims pas Save. Net ir šlaviko sielą priglaus, nes ji čia buvo, tarnavo taip, kaip mokėjo ir galėjo.
Nusileidę iškart sėdame į automobilį ir pasileidžiame link Gangotrio. Iki sutemų įspūdingais serpentinais nuvažiavome pusiaukelę. Ryte vėl link Gangotrio.