Ketvirta kelionės diena
visa septynių žmonių grupelė anksti susikeliam ir nei pusryčiavę, nei ką leidžiamės žygin. Kilometrais jis nebus ilgas, apie 15 km, bet iš jų apie 7 km bus vieno kopimo kalnan. Dar prie viešbučio lauke pasikalbu su viena moterim. Sako, iš Kalkutos čia atsibeldusi. Ji su vyru iki čia keliavo traukiniu, kuriam praleido nei daug, nei mažai – 2 savaites. Ar mums, europiečiams tai įsivaizduojama? Daug ko nesuprasim mes. Ir ji čia atkeliavo net ne piligriminiais tiksliais, o tiesiog pasivaikščiot, palaipiot Himalajais.
Nors dar ankstoka, bet jau pilna lipančių ir tik vienas kitas besileidžiantis. Labai daug žmonių. Dauguma lipa patys, bet kitus neša asilai, arkliai ar net šerpai, t. y. nešikai. Tai kiek, galvoju, iš tų jojikų yra ponai, o kiek tiesiog negalinčių fiziškai pačių tai padaryt. Pats nei jojau, nei nešamas buvau. Tie gyvūnai muistos, juos lupa per skūrą, kad greičiau eitų. Reikia saugot galvą, nes vietomis prie pat uolos neša. Vienas arklys su moteriške nuvirto ant šono, mačiau. Toks lengvas chaosėlis. Ne indų mačiau gal tik vieną moterį. Mes, europiečiai, kritom jiems akin. Klausia iš kur mes, kas tokie, kokie musų vardai, ką čia veikiam, ar galėtumėm su jais nusifotografuot, pasikalbėt.
Pats marštutas labai vaizdingas, nes kopiam tarp stačių aukštų, gal 200 ar 300 metrų himalajų sienų, kurios apaugusios medžiais, žolėm, vijokliais. Įspūdis labai didelis. Jauties toks mažas egoistas tokiuose didinguose kalnuose. Himalajai yra ne tik seniausi, bet ir aukščiausi pasaulio kalnai. Tarpekliai gilūs ir platūs, teka Jamuna. Kuo toliau lipam, tuo ji siauresnė tampa. Ji veržli, skinas kelią kartais tarp didžiulių akmenų, kartais pasislepia plyšiuose, urvuose. Tai pats vaizdingiausias maršrutas, kokiu teko eit.
Taigi, kopiam tarp piligrimų, tų visų arklių ir asilų. Greitis nedidelis, nes vietom slidu nuo krentančio iš viršaus vandens, kartais reikia apeit karvių bandeles, lipt stačiom pakopom, bet tie jojikai kažkur skuba, rėkaloja ir šūkaloja trauktis šonan. Randi kur ramesnį kampelį, sustoji ir žiūri kalnan. Matai kokį labai didelį akmenį, upę ar nuošliaužą ir supranti, kad tie kalnai gyvi, jie juda. Čia gyvena tigrų, leopardų, paukščių, pilna augmenijos. Viskas taip gyva. Tokia didi ramybė tų kalnų, o čia mes, piligrimai lipam kalnan. Pakeliui pilna laikinos prekybos, kiti ten gyvena, matos, skurdžiose bakužėse. Dabar sezonas, kuris čia trunka pusmetį. Bet geit nuo kalnų viršūnių, kurių kai kurios jau apsnigtos, nusileis žiema. Įsivaizduoju, atšiauri ji čia, nes esam trijų su puse kilometrų aukštyj. Jau dabar be saulės oras gana vėsus, bet vos tik jai pasirodžius iškart atšyla. Pakeliui praeinu šventyklėlę, pro kurios langus matau kelias dievybių murti (skulptūrėles). Kelio ženklai rodo, kad beliko kopt kilometras. Dar kiek papėdinus jau ir ateinu į piligriminio kelio galą. Čia pilna gyvūnų ir žmonių. Toliau pamatau prekybos vieteles ir už jų dvi šventyklas. Braunuos pro piligrimus, o kitaip ir nepavadinsi, nes jų čia tiršta. Prieš pora dienų Indijoj prasidėjo Durga pudža. Ji bus minima 9 dienas. Durga, arba Durgadevi atsako už materialią energiją, todėl norintys turto, gausos prašo to šios devos. Pro pat šventyklą teka Jamuna, ten pakrantėj radau monetų, indelių žvakelėms. Piligrimai čia atlieka aukojimus, garbinimą ir šlovinimą. Žmonės garbina pusdievius dažniausiai tikėdamiesi materialios naudos, štai kodėl Šri Krišnos, Aukščiausiojo Dievo Asmens garbinimas nėra pats populiariausios Indijoj. Žmonės paprasti, jie kažko nori, kažko reikia, todėl jie prašo sveikatos, turtų, gausos ir klestėjimo Durgos ir Ganeišos. Daug kur pamatysim jų atvaizdų: net automobiliuose ar prekeivių parduotuvėse.
Taip pat vienoj šventyklėlėj yra ir Jamunos, Šri Krišnos dievybės. Viešpačiui labai paitko Jamuna ir Jo vaikystės žaidimai Vrindavane vykdavo prie šios upės. Nusipirkom kokosų ir juos paaukojom šiai upei. Jos vanduo labai šaltas, skaidrus, gaivus ir skanus. Va tokios turėtų būti visos upės, bet fiziškai, psichiškai ir dvasiškai užsiteršę žmonės jas užteršė. Ir čia pakrantėse matos šiukšlių, kažkoks žmogus su švilpuku vaiko atėjusius čia nusišlapin ir liepia eit toletan, o ne upėn reikalų atlikinėt. Atrodytų, piligriminis kelias, šventa vieta, bet kai kurie mūsų tiek užsiteršę, tiek nesąmoningi, kad, rodos, nieko švento nelikę. Paukštį ar žvėrį čia buvus suprasi iš jų pėdsakų, žmogų gi buvus suprasi iš paliktų šiukšlių. Gaila, kad dažnai taip yra.
Čia, prie pat upės trykšta ir karštosiso gelmės, todėl padarytos maudyklos. Kiek pabuvę jau leidžiamės žemyn. Niekur neskubu, atsargiai, nes žinau, kad daugiau alpinistų susižaloja ne kildami, bet leisdamiesi. Taip yra dėl atsipalaidavimo, nuovargio, skubėjimo ir dėl paslydimų. Pakeliui vėl tie asilai ir arkliai. Vėl rėkaloja ir šūkaloja, duok tu jiems kelią nors ką. Keturiese nešantys žmogų net bėga nuo kalno. Dar matau šerpus, kurie pintose karzinkose ant nugarų neša moteris ar vaikus. Su vienu tokiu šerpu pasikalbėjau jau nusileidęs. Jis iš Nepalo, vardu Lakšmanas. Pusmetį būna čia, pusmetį grįžta pas šeimą Nepalan. Turi 6 vaikus. Užmokestis ten irgi mažas, darbo nedaug, tai nešioja čia žmones. Pats sveria 50 kilogramų, bet sako, kad neša žmogų, sveriantį iki 80 kilogramų. Prisimatavau jo krepšį, kuris nėra sunkus, bet kai viršutinį priekinį raištį užsidedi ant galvos, tai tada labai nepatogu. Matau kaip tie šerpai eina labai sulinkę, matyt, taip lengviau nešt. Tai, sako, du reisus per dieną padaro, užkopia per 2-3 valandas. Tai labai greit jis kopia, nes pats kopiau dvigubai ilgiau, aišku, neskubėdamas. Uždarbis, palyginus, nedidelis, 2000 rupijų. Tiek pat kainuoja ir arklys su asilu.
Būdamas čia, Indijoj, matau kokie indai darbštūs, ištverrmingi ir atkaklūs. Šitam piligriminiam keliui įrengt reikėjo tūkstančių rankų. Kažkas kirto laiptus, kažkas darė turėklus, dar kiti – sutvirtiimus ir įtvirtinimus. Kiek darbo čia įdėta! Kai kurie nešikai panašėjo į Jėzų Kristų. Tokie suplūkę, suvargę, bet jie neša kalnan tuos piligrimus, atlieka tarnystę. Dievas mato jų pastangas ir juos už tai vieną dieną pasiims pas Save. Net ir šlaviko sielą priglaus, nes ji čia buvo, tarnavo kaip mokėjo ir galėjo.
Nusileidę iškart pasileidžiam mašina link Gangotrio. Iki sutemų įspūdingais serpentinais nuvažiavom pusiaukelę, ryte vėl link Gangotrio.