Penkta kelionės diena
po kažkokio sapno nubudau, kiek pagulėjau ir iškart dušan. Viešbutukas asketiškas, tenka praustis po drungnu vandeniu gan asketiškam duše su prabangiu vaizdu į Himalajus. Saulė gerokai jau šido ir išėjęs balkonan pamatau, kad kalnų viršūnės jau snieguotos. Ženklas, kad ateina žiema. Tos viršūnės taip gražiai atrodo! Rodos, Pats Dievas toj viršūnėj gyvena. Neskubėdami išsiruošiam, atsigeriam skanios saldžios arbatos su pienu ir leidžiamės kelionėn. Pakeliui trumpam sustojam pasižiūrėt kaip stipri vandens srovė laisvinas iš kalno. Šalia ir, atrodo, statoma užtvanka, tai matyt, nukreipė upę. Čia susitinku vyruką iš Mumbajaus, kuris vienas keliauja motociklu. Dirba nuotoliniu būdu, turi daug laiko keliaut, todėl pasiruošęs važiuot Rusijon ir Kinijon. Šiaip jis labai toks ekstravetiškas optimistas, tiek daug pasakoja apie tai, kur ir kaip keliauja. Paprašė nusifotografuot su manim, po to su visa grupe. Toliau sustojam pavalgyt, bet prieš tai nueinam įlįst į karšto vandens baseinus. Verdantis vanduo trykšta iš kalno į padarytą baseiną. Vyrų baseino temperatūra apie 60 laipsnių, o moterų gal koks 80, toks karštas, kad ten nieks nelenda jan. Einam užvalgyt tokion papraston, o tai reiškia tradiciškai kiek pašiurušion ir murzinokon užkandinėn su vaizdu į kalnus ir ten, kažkur apačioje 300 metrų gylyje tekančią upę. Maistas labai skanus, prie akių gamintas. Prisiklausęs atvejų, kad kartais toks maistas europiečiams, dideliems švaruoliams jis susuka pilvą, bet per daug neimu galvon.
Riedam Gangotrio link. Vėl įspūdingi serpentinai. Skardžiai iki kokio puskilometrio, tiek pat ir viršun. Atstumus ir mastelius čia sunku suvokt, nes labai didelės erdvės. Saulė apšviečia tai kokią viršūnę, tai šoną, labai gražu. Daug pušų, netgi obelų. Čia obuoliai brangūs. Nors daug juos čia kas parduoda, bet, matyt, jų ne tiek daug, kaip kokosų ar mangų. Vėl daug nusileidimų, daug pakilimų, posūkiai iki 180 laipsnių. Man, kažkaip nepersirgusiam jūrlige yra labai sunku, pykina. Pirmą dieną neturėjau stebuklingos tabletės, todėl viskas pasibaigė prastai, bet dabar jau gerai, čia pilna tų tablečių parduoda.
Popiet, kažkaip ir ankstokai atsibeldėm Gangotrin. Iškart sužinojom, kad nepavyks nuo čia žygiuot Gamukan. Tai piligriminis kelias. Pasirodo, vakar nuošliauža nusinešė 15 gyvybių. Takas uždarytas, nes, matyt, vyksta tvarkymo darbai. Nuėjom iki šventyklos komplekso. Kadangi šita vieta susijusi su Viešpačiu Šiva, tai čia Jo garbei ir pastatyta šventykla. Papasakosiu kitąkart istoriją, kaip Gangos upė susijusi su Viešpačiu Šiva.
Pro pat šitą šventyklą teka Ganga, kurios vagoj guli neįsivaizduojamo dydžio akmenys. Neseniai teko lankytis prie mūsų Puntuko. Tai čia triskart tokie. Jie įvairių formų, dydžių, glotnumo, spalvų, tekstūros. Įspūdinga! Keista, kad upė tokia nusekusi, nes ką tik pasibaigė kelis mėnesius trukęs lietaus sezonas. Tai negi iki to sezono vos ne išvis vandens nebuvo? Ar jo tuoj neliks? Kodėl tiek mažai vandens? Juk matosi kokia plati upės vaga, kaip toli ir aukštai pasiliko jos krantai ir krantinės. Srovė tokia galinga, kad, rodos, laužo tuos akmenis. Milžiniška jėga! Didelis šniokštimas dar labiau sustiprina įspūdį.
Čia jau kitaip nei vakar, nematyt nei arklių, asilų ar šunų. Tik vienas kitas nešikas neša į aukščiau kalnan įsikūrusius viešbučius lagaminus. Čia švariau, ramiau, tyliau.
Ryt čia aplankysim kelias vietas ir suksim link kitos piligrimų gausiai lankomos vietos – Badrinatho.