Penkta kelionės diena
Po kažkokio sapno nubudau, kiek pagulėjau ir iškart – į dušą. Viešbutukas asketiškas, tenka praustis po drungnu vandeniu gana asketiškame duše, bet su prabangiu vaizdu į Himalajus. Saulė gerokai jau šildo ir, išėjęs į balkoną, pamatau, kad kalnų viršūnės jau snieguotos. Ženklas, kad ateina žiema. Tos viršūnės taip gražiai atrodo! Rodos, Pats Dievas tose viršūnėse gyvena.
Neskubėdami išsiruošiame, atsigeriame skanios saldžios juodos arbatos su pienu (čai) ir leidžiamės kelionėn. Pakeliui trumpam sustojame pasižiūrėti, kaip stipri vandens srovė laisvinasi iš kalno. Šalia, atrodo, statoma užtvanka, tad, matyt, upė nukreipta. Čia sutinku vyruką iš Mumbajaus, kuris vienas keliauja motociklu. Dirba nuotoliniu būdu, turi daug laiko keliauti, todėl pasiruošęs vykti į Rusiją ir Kiniją. Šiaip jis labai ekstravertiškas optimistas, tiek daug pasakoja apie tai, kur ir kaip keliauja. Paprašė nusifotografuoti su manimi, po to – su visa grupe.
Toliau sustojame pavalgyti, bet prieš tai nueiname įlįsti į karšto vandens baseinus. Verdantis vanduo trykšta tiesiai iš kalno į įrengtą baseiną. Vyrų baseino temperatūra apie 60 laipsnių, o moterų – gal koks 80, toks karštas, kad ten niekas nelenda į jį. Einame pavalgyti į tokią paprastą, o tai reiškia labai asketišką užkandinę su vaizdu į kalnus ir ten, kažkur apačioje, 300 metrų gylyje tekančia upe. Maistas labai skanus, gaminamas prie akių. Girdėjai atvejų, kad kartais toks maistas europiečiams susuka pilvą, bet per daug neimu to į galvą.
Riedame Gangotrio link. Vėl įspūdingi serpantinai. Skardžiai – iki kokio pusės kilometro žemyn ir tiek pat aukštyn. Atstumus ir mastelius čia sunku suvokti, nes erdvės labai didelės. Saulė apšviečia tai vieną viršūnę, tai kitą šlaitą – labai gražu. Daug pušų, netgi obelų. Čia obuoliai brangūs. Nors daug kas juos čia parduoda, bet, matyt, jų ne tiek daug, kaip kokosų ar mangų.
Vėl daug nusileidimų, daug pakilimų, posūkiai iki 180 laipsnių. Man, kažkaip nepersirgusiam jūrlige, labai sunku – pykina. Pirmą dieną neturėjau stebuklingos tabletės, todėl viskas pasibaigė kaip ir būtų be tabletės.
Popiet, kažkaip ir ankstokai, atsibeldėme į Gangotrį. Iš karto sužinojome, kad nepavyks nuo čia žygiuoti iki Gomukho. Tai piligriminis kelias. Pasirodo, vakar nuošliauža padarė nuostolių. Takas uždarytas, nes, matyt, vyksta tvarkymo darbai. Nuėjome iki šventyklos komplekso. Kadangi ši vieta susijusi su Viešpačiu Šiva, tai čia Jo garbei ir pastatyta šventykla. Kitą kartą papasakosiu istoriją, kaip Gangos upė susijusi su Viešpačiu Šiva.
Pro pat šią šventyklą teka Ganga, kurios vagoje guli neįsivaizduojamo dydžio akmenys. Neseniai teko lankytis prie mūsų Puntuko – tai čia akmenys gal triskart didesni. Jie įvairių formų, dydžių, glotnumo, spalvų, tekstūrų. Įspūdinga!
Keista, kad upė tokia nusekusi, nes ką tik pasibaigė kelis mėnesius trukęs lietaus sezonas. Tai negi iki to sezono vos ne visai vandens nebuvo? Ar jo tuoj neliks? Kodėl tiek mažai vandens? Juk matosi, kokia plati upės vaga, kaip toli ir aukštai pasilikę jos krantai ir krantinės. Srovė tokia galinga, kad, rodos, laužo tuos akmenis. Milžiniška jėga! Didelis šniokštimas dar labiau sustiprina įspūdį.
Čia jau kitaip nei vakar – nematyti nei arklių, nei asilų, nei šunų. Tik vienas kitas nešikas neša į aukščiau kalnuose viešbutukuose įsikūrusiųjų lagaminus. Čia švariau, ramiau, tyliau.
Rytoj čia aplankysime kelias vietas ir suksime link kitos piligrimų gausiai lankomos vietos – Badrinatho.