Šešta kelionės diena
Pirmą kartą kelionės metu kambarėlyje miegojome trise. Šiek tiek diskomforto, askezės – dėl tabako dūmų, šaltoko oro, dingusios elektros. Ryte iškišau galvą į balkoną ir pamačiau, kad viena iš viršukalnių skęsta debesyje, bet kiek toliau jau šviečia saulė, todėl, greičiausiai, nusimato vėl saulėta diena.
Šiek tiek meditacijos balkonėlyje virš pagrindinės kaimo gatvelės. Veiksmas čia prasideda anksti – eina piligrimai, darbui ruošiasi prekeiviai. Saulė greitai įšildo, smagu. Mes – trys moterys ir trys vyrukai – leidžiamės eiti Gangos kairiuoju skardžiu. Ten, už pusantro kilometro, yra viena įdomi vieta.
Tai išties įspūdingas takas. Einame sausu pušynu, kiek primenančiu Varėnos miškus. Radau pušį su nudraskyta žieve, ir iškart užuodžiau, kad sakų kvapas čia kitoks nei mūsiškių. Vėl – puskilometrio aukščio uolos viršuje ir apačioje, o ten, žemai, teka sraunioji Ganga. Kai kurie akmenys milžiniški ir per milijonus, net milijardus metų labai nugludinti. Atrodo kaip kokia filmo dekoracija – negali patikėti, kad tai tikri akmenys.
Priartėję prie tako galo pastebime milžinišką akmenį, kurio vienoje pusėje įrengtos mažos durelės, o prie jų akmenyje – užrašas. Prie tų durelių mėtosi kelios poros batų, iš vidaus veržiasi juodi dūmai, šalia džiūsta pora gerai panešiotų rūbų. Moterys iškart nuėjo pažiūrėti, kas ten. Aš nėjau, tik iš lauko trumpam nosį įkišau.
Neilgai trukus jos grįžo ir pasakė, kad gavo palaiminimus. Tai ko ir man neiti pasižiūrėti, koks ten jogas, ir nepaprašyti jo palaiminimo? Nusimoviau batus su kojinėmis ir pro tas mažas dureles įlindau vidun po tuo akmeniu.
Dūmai lauk plaukia juodomis palubėmis, stiproka prieblanda, kurią sklaido mažas lauželis. Šalia jo primėtyta sausų pagalių ir stuobrių. Gale matau išėjimą. Dar kelios nuotraukos, keletas daiktų – ir viskas. Tokia čia aplinka. Sėdi keturi žmonės: du prie pat jogo ir du atokiau.
Jogas – su barzda, supinta iš dviejų kasyčių, pusnuogis, rimtas, matosi. Kiek pasėdžiu ir paklausau, ką jis kalba – matyt, hindi kalba. Klausia manęs, iš kokios šalies esu. Pasakiau. Po to palaimino du sėdinčius prie manęs, ir jie išėjo. Likę pasakė, kad jis čia gyvena nuolat – net ir žiemą, kai lauko temperatūra siekia iki –25 laipsnių.
Kadangi čia Gangotris, jis bus Viešpaties Šivos atsidavęs. Gyvendamas taip asketiškai, jis, aišku, bus sukaupęs nemažai dvasinės energijos. Jis jau tiesia ranką link manęs, bet dar nesuprantu, ką ruošiasi daryti. Pasakiau likusiems, kad norėčiau palaiminimo atsidavimo kelyje Radhai Krišnai. Nusilenkiau jam, ir jis, sakydamas „Sita Ram“, palaimino mane. Nieko ypatingo nepajaučiau, bet tokio jogo palaiminimas, aišku, nebus tuščias. Tikiu tuo. Ir išlindome visi iš ten.
Taigi ši vieta – šitas didelis akmuo, po kuriuo gyvena jogas – yra ypatinga. Ji vadinama Pandava Gufa. Pandavai buvo penki broliai, ištikimi Viešpačiui Šri Krišnai, bet sykį, pralaimėję nesąžiningą žaidimą su Šakuniu ir netekę karalystės, kurį laiką buvo priversti gyventi tremtyje miške. Eidami į Kailašą jie čia buvo sustoję pagerbti Viešpaties Šivos.
Ši istorija papasakota filme „Mahabharata“ (2014 m.). Filmas įgarsintas lietuviškai. Jei kam įdomu – parašykite, sutarsime dėl siuntimo.
Iškart po to leidžiamės link Badrinatho. Tai bus ketvirtasis mūsų kelionės tikslas. Jamunotris, Gangotris ir Badrinathas, jei būtų plokštumoje, tokioje kaip Lietuva, nebūtų toli vienas nuo kito – gal kokių 100 kilometrų atkarpoje. Tačiau čia, kalnuose, viskas kitaip: atstumas padidėja maždaug keturis kartus. Iki Badrinatho teks važiuoti dvi dienas.