Šešta kelionės diena
pimąkart kelionės metu kambarėlį miegojom trise. Šiek tiek diskomforto, askezės dėl rūkančių, gadinančių orą, neaiškiai išskalbtos patalynės, šaltoko oro, dingusios elektros. Ryte iškišau galvą balkonan ir pamačiau, kad viena iš viršukalnių skęndi debesy, bet kiek toliau jau šviečia saulė, todėl, greičiausiai, nusimato vėl saulėta diena. Šiek tiek meditacijos balkonėly virš pagrindinės kaimo gatvelės. Veiksmas čia prasideda anksti, eina piligrimai, ruošiasi prekeiviai. Saulė greit įšildo, smagu. Mes, trys moterys ir 3 vyrukai, leidžiamės eit Gangos kairiu skardžiu. Ten už pusantro kilometro yra viena įdomi vieta. Tai išties įspūdingas takas. Einam sausu pušynu, kiek primenančiu Varėnos. Radau pušį nudraskyta žieve ir iškart užuodžiau, kad sakų kvapas čia kitoks nei mūsiškių. Vėl puskilometrio aukščio uolos viršun ir apačion, o ten žemai teka sraunioji Ganga. Kai kurie akmenys milžiniški ir per milijonus, net milijardus metų labai nugludinti. Atrodo kaip kokia filmo dekoracija, negali patikėt, kad tai tikri akmenys.
Priartėję prie tako galo pastebim milžinišką akmenį, kurio vienoj apačios pusėj įrengtos mažos durelės, prie jų akmeny užrašas. Prie tų durelių mėtos kelios poros batų, iš vidaus virsta juodi dūmai, šalia džiūsta pora apdriskusių rūbų. Moterys iškart nuėjo padabot, kas ten. Aš tai nėjau, tik iš lauko trumpam nosį įkišau. Neilgai trukusios grįžo ir pasakė, kad gavo palaiminimus. Tai ko ir man neit paveizėt koks ten jogas ir nepaprašius jo palaiminimo? Nusimoviau batus su kojinėm ir pro tas mažas dureles inlindau vidun po tuo akmeniu. Dūmai laukan plaukia juodom palubėm, stiproka prieblanda, kurią sklaido mažas lauželis. Šalia jo primėtyta sausų pagalių į stuobrių. Gale matau išėjimą. Dar kažkokios nuotraukos, keletas daiktų ir viskas. Tokia čia aplinka. Sėdi 4 žmonės: du prie pat jogo ir du – atokiau. Jogas su barzda, supinta iš dviejų kasyčių, pusnuogis, toks rimtas, matos. Kiek pasėdžiu ir paklausau, ką jis kalba, matyt, hindi kalba. Klausia manęs iš kokios šalies aš. Pasakiau. Po to palaimino du sėdinčius prie manęs ir tie išėjo. Likę pasakė, kad jis čia pastoviai gyvena, net ir žiemą, kai lauko temperatūra siekia iki -25 laipsnių. Kadangi čia Gangotris, jis bus Viešpaties Šivos atsidavęs. Kadangi gyvena taip asketiškai, tai aiškiai bus sukaupęs nemažai dvasinės energijos. Jis jau link manęs tiesia ranką, bet nesuprantu dar ką ruošias daryt. Pasakiau tiem likusiem, kad norėčiau palaiminimo atsidavimo kelyj Radhai Krišnai Tai nusilenkiau jam ir jis sakydamas „Sita Ram“ palaimino mane. Nieko nepajaučiau, bet tokio jogo palaiminimas, aišku nebus tuščias. Tikiu tuo. Ir išlindom visi iš ten.
Taigi, šita vieta, šitas didelis akmuo, po kuriuo gyvena jogas, yra ypatinga. Ji vadinama Pandava Gufa. Pandavai buvo 5 broliai, ištikimi Viešpačiui Šri Krišnai, bet sykį pralaimėję nesąžiningą žaidimą su tokiu Šakuniu ir jame pralošę karalystę kurį laiką buvo priversti gyventi tremtyje miške. Eidami į Kailašą jie čia buvo sustoję pagerbti Viešpaties Šivos. Šita istorija papasakota filme Mahabharata, 2014 m. Filmas įgarsintas lietuviškai. Jei kam įdomu, parašykit ir sutarsim dėl siuntimo.
Iškart po to leidžiamės link Badrinatho. Tai bus ketvirtas mūsų kelionės tikslas. Jamunotris, Gangotris ir Badrinathas plokštumoj, tokioj kaip Lietuva, nebūtų toli vienas nuo kito, gal 100 kilometrų atkarpoj tačiau čia, kalnuose viskas kitaip, atstumas padidėjo panašiai iki 4 kartų. Iki Badrinatho teks važiuot dvi dienas.