Septinta kelionės diena
Nei sapnavau, nei svajojau, kad atsidursiu taip toli nuo Lietuvos, sėdėsiu prie upės esančio pakelės viešbutėlio kambaryje ant apverstos šiukšlių dėžės (nes paprasčiausiai daugiau nėra ant ko) ir pasižymėsiu, kas įdomaus šiandien nutiko. Čia net televizorius yra – ir dar su nenuplėšta gamintojo palikta plėvele; nuo lovos ji irgi nenuplėšta. Vonios kambaryje iškart įjungiu boilerį. Čia pilna kranų ir kranelių, nesuprantu, kam jų tiek daug. Jaučiasi didelė drėgmė, gal 60–70 procentų. Vaizdas – į upę.
Ką tik iš dalies dingo elektra – veikia tik apšvietimas nuo kažkur pastatyto generatoriaus. Štai vėl atsirado. Pilna įdomybių čia.
Išvykimas buvo vėlokas, tai ryte suspėjau padaryti mankštą, pamedituoti. Po to – vėl tie nesibaigiantys serpentinai. Vėl skrandžio valymas dėl, matyt, per vėlai išgertos stebuklingosios tabletės. Pradedu suprasti, kad ši kelionė – askezė. Čia ne kelionė į Egiptą ar Turkiją pasivolioti paplūdimyje ir pagerti sulčių.
Vakar sutikau žmogų, kai jau grįžinėjau nuo to akmens su jogu. Pasikalbėjau su praeiviu indu, kuris dirba informacinių technologijų srityje su „Telia“ kompanija Lietuvoje ir Latvijoje. Sakau jam, kad jie palaiminti čia gimę, nes tai tikrai šventas kraštas – labai jaučiasi. O jis tą patį atsakė, kad mes esame palaiminti, nes čia atvažiavome. Aišku, mes galime planuoti, prisiplanuoti, bet ten viską nulems Dangus.
Atsimenu tokią iliustraciją apie kelionę: nupieštas dviratininkas ir tai, kaip jis įsivaizduoja būsimą kelionę – švies saulė, bus lygus kelias ir panašiai. O po to – iliustruota realybė: lietus su žaibais, stačios įkalnės, gendantis dviratis ir visa kita.
Šiandien važiavome apie šešias valandas su stabtelėjimais. Buvo labai bloga – pykino, net mažai žiūrėjau pro langą. Jaučiu, kad vaizdais jau persivalgau. Taip, čia gamta dieviška, bet vis dėlto, kadangi tai piligriminė kelionė, pradedu laukti maršruto galo – su Vrindavanu ir Govardanu. Labai gerai, kad šios šventvietės paliktos pabaigai.
Dabar labiau susipažįstu su vietiniais, jų elgsena, mentalitetu, gyvenamąja aplinka, gamta. Toks savotiškas įvadas. Bet man to važiavimo ryškiai per daug. Jau nesinori net galvoti, kad rytoj vėl apie šešias valandas riedėsime į Badrinathą. Norisi sėdėti vienoje vietoje, nueiti šen ten. Bet, aišku, tai dėl per intensyvaus judėjimo – nes šiaip juk normalu daugiau pasėdinčiam pajudėti, o judančiam – prisėsti.
Dabar šiek tiek jaučiuosi tarsi spąstuose, nes protas nori grįžti į Rišikešą ar jau važiuoti į Vrindavaną, bet tai tik sapalionės, nes tai būtų įmanoma, matyt, tik su sraigtasparniu. Nėra kito kelio, kaip tik riedėti pirmyn ir priimti tai kaip askezę. Čia kalnai – lengvai ir greitai neištrūksi.