Septinta kelionės diena
Nei sapnavau, nei svajojau, kad atsidursiu toli toli nuo Lietuvos, sėdėsiu prie upės esančio pakelės viešbutėlio kambary ant apverstos šiukšlių dėžės (nes paprasčiausiai daugiau nėra ant ko) ir pasižymėsiu, kas įdomaus šiandien nutiko. Čia net televizorius yra ir dar su nenuplėšta gamintojo palikta plėvele, nuo lovos ji irgi nenuplėšta. Vonios kambary iškart įjungiu boilerį. Čia pilna kranų kranelių, nesuprantu, kam jų tiek daug. Jaučias didelė drėgmė, gal 60-70 procentų. Vaizdas upėn. Ką tik iš dalies dingo elektra, veikia tik apšvietimas nuo kažkur padėto generatoriaus. Štai vėl atsirado. Pilna įdomybių čia.
Išvykimas buvo vėlokas, tai ryte suspėjau padaryt mankštą, pamedituot. Po to vėl tie nesibaigiantys serpentinai. Vėl skrandžio valymas dėl, matyt, per vėlai išgerto vitamino. Pradedu suprast, kad šita kelionė – askezė. Čia nėra kelionė Egiptan ar Turkinoj pasivoliot paplūdimy ir pagert sulčių. Vakar sutikau žmogų, kai jau griždinėjau nuo to akmens su jogu. Pasikalbėjau su praeiviu indu, kuris dirba informacinių technologijų srity su Telia kompanija Lietuvoj ir Latvijoj. Sakau jam, kad jūs palaiminti čia gimę, nes tikrai šventas kraštas čia, labai matos. O jis tą patį atsakė, kad esam palaiminti, nes čia atvažiavom. Aišku, mes čia galim planuot prisiplanuot, bet ten viską nulems Dangus. Atsimenu tokią iliustraciją apie kelionę, kur nupieštas dviratininkas ir kaip jis įsivazduoja būsimą kelionę: švies saulė, bus lygus kelias ir panašiai. O po to iliustruota realybė: lietus su žaibais, stačios įkalnės, gendantis dviratis ir panašiai.
Šiandien važiavom api 6 valandas su stabtelėjimais. Buvo labai bloga, pykino, mažai net žiūrėjau pro langą. Jaučiu, kad jau tai vaizdais persivalgau. Taip, čia gamta dieviška, bet vis dėlto kadangi tai piligriminė kelionė, pradedu laukt maršruto galo su Virndavanu ir Govardanu. Labai gerai, kad šitos šventvietės paliktos pabaigai. Dabar labiau susipažįstu su vietiniais, jų elgsena, mantalu, gyvenama aplinka, gamta. Toks savotiškas įvadas. Bet man to važiavimo ryškiai per daug. Jau nesinori galvot, kad ryt vėl apie 6 valandas riedėsim Badrinathan. Noris sėdėt vienoj vietoj, nueit šen ten. Bet, aišku, čia dėl per intensyvaus judėjimo, nes šiaip gi normalu daugiau pasėdinčiam pajudėt, o judančiam prisėst.
Dabar šiek tiek jaučiuos tarsi spąstuose, nes protas nori grįžt Rišikešan ar jau važiuot Vrindavanan, bet čia tik sapalionės, nes tai būtų įmanoma, matyt, tik su sraigtasparniu. Nėra kito kelio, kaip tik riedėt pirmyn ir priimt tai kaip askezę. Čia kalnai, lengvai ir greitai neištrūksi.