Aštunta kelionės diena
Jau esu kelionės viduryje, nes dar po aštuonių dienų turėsiu iškeliauti namo. Nors kas tie namai ir kur jie, dar neatsakiau sau. Vėl ilgas riedėjimas ir dardėjimas – iš viso apie dešimt valandų. Dūmoju sau, kur Lietuvoje per tiek laiko nuvažiuotum. Matyt, nuo Varėnos iki Šventosios ir atgal.
Šiandien važiavome padebesiais, vėliau pradėjo lyti. Užstrigome kelis kartus kamščiuose. Nė pagalvoti negalėčiau, kad poros kilometrų aukštyje gali būti kamščiai. Pilna mašinų. Beveik visos baltos ir tik kelių markių. Dauguma – turistinės. Badrinathas lankomas turistų, todėl tiek daug transporto. Autobusai ir mašinos, matosi, perpildyti – ant stogų veža lagaminus. Na, tokie tikri turistiniai autobusai ir visureigiai.
Sustojome trumpam kelis kartus, bet šiaip – ištiso važiavimo diena. Vieno sustojimo metu nupėdinome iki šventyklos. Fasadas labai spalvingas, su daug detalių, bet net nepasakytum, kad čia nemažas šventyklos kompleksas. Užeiname. Pastatai išsidėstę vienas prie kito kvadratu – susidaro tokia sakrali, uždara erdvė.
Kompleksas labai senas, turbūt mažiausiai tūkstančio metų senumo. Ant kai kurių pastatėlių fasadų matosi spalvotos senos langinės. Centrinė šventykla pastatyta iš akmenų, cilindro formos. Viduje priešais dievybes sėdi brahmanas. Daug dievybių, ir neaišku, kokios jos – nėra kam paaiškinti, nes niekas iš sutiktų vietinių nekalba angliškai. Aišku tik, kad čia garbinamas Viešpats Šiva, matyt, kaip ir didesnėje Šiaurės Indijos dalyje.
Iki tikslo – Badrinatho – beliko apie dvidešimt kilometrų. Iki pietų susipažinsime su juo ir grįšime ilgu keliu atgal į Rišikešą, kur planuojame praleisti porą dienų, o iš ten jau vyksime į paskutinį tašką – Govardaną, esantį šalia Vrindavano.
Kažkaip jaučiu, kad visas šis kelionės laikas iki Vrindavano, Govardano, Radha Kundos tėra įvadas, pažintis, o visas džiaugsmas ir laimė bus ten.