Devinta kelionės diena
Ankstokai susikeliam ir lekiam Badrinathan. Jis yra prie Alakanandos upės, kuri yra Gangos upės pradžia. Daug kas jau nuo čia upę vadina Ganga. Pilna mašinų ir žmonių. Tai vienas svarbiausių Indijos piligrimystės centrų. Čia lankoma Višnu pastatyta šventykla. Vietovė siejama su „Bhagavatos puranoje“ ir „Mahabharatoje“ minima Badario ar Badarikašramo vietove, kur, pasak legendų, Višnus priėmęs dvynišką Naros-Narajanos pavidalą, uoliai asketavo gyvų būtybių labui. Apylinkėse esančiame Manos urve didysis Vjasa, kaip teigiama, sudėstė „Mahabharatą“. Ilgą laiką Badrinathas tebuvo kelių namų kaimas, aptarnaujantis negausius piligrimus, bet nuo XX a. pab. vietovę lanko vis daugiau piligrimų.Galiausiai čia planuojama padaryt didžiulį atnaujintą kompleksą.
Mašina stačiai kyla aukštyn, sniegas viršūnėse, atrodo, ranka pasiekiamas. Oras atvėso iki 7 laipsnių, šiek tiek lyja. Gidas mus paleidžia prie keliuko, vedančio šventyklon. Koja už kojos pėdinam tuo keliuku, prie kurio pilna pardavinėtojų. Čia gali pavalgyt ar nusipirkt, ko tik nori. Jau matau dangun kylančią auksinio stogo šventyklą. Tai lyg vartai. Ten, toliau aplink kiti auksastogiai pastatai. Turbūt tai kompleksas. Viskas taip didingai tų sniegingų kalnų fone atrodo. Priešais fasadinį pastatą minia žmonių ant laiptų, dar vieni braunas pirmyn, kiti jau atgal. Laikas ribotas ir tokį kelią čia atidardėjus reikia kažkaip nusibelst. Šventykla dar toli, bet piligrimai, rodos, bet kur palieka batus ir stovi, laukia eilėj. Tai iškart supratau, kad čia bus reikalų. Grupelė išsimėtė kas sau. Nuėjau dar prieš tai apsišlakstyt karštų versmių baseino vadeniu galvą ir pėdas, toks bent simbolinis apsivalymas. Ir jau tuos stosiu eilėn prie vartų. Didelė grūstis, vartų neatidaro, siunčia eit kažkur ten toliau. Nu tai nusiaviau tuos batus ir basas stoviu ant ledinio grindinio, bet greit pastebiu, kad nematyt eilės galo: koks keli šimtai metrų vienon pusėn, tada apsisukimas 180 laipsnių ir vėl tiek pat iki vartų, prie kurių esu. Bet tada reiks dar prie laiptų eit. Kojas gelia baisiai. Kažkokia moteris bando pralįst neatstovėjus eilės, tai tuoj stovintieji pradėjo lą lauk grūst ir grūmot, kad eitų atstovėt eilę, kaip kad jie atstovėjo. Tai iškart pamačiau, kad nieko nesigaus. Nesąžininga bus nestovėt eilėj, bet ir ant to ledinio grindinio stovėt ne variantas. Išsiėmiau iš batų padukus, atsistojau ir, žiūriu, gerai, kojų negelia, pabandžiau su jais lyg sliduot pirmyn, bet nieko nesigauna. Ką čia sugalvot? Žmonių baisinė minia, o aš basas. Kažkaip be didelio skausmo apsiaviau tuos batus ir nupėdinau iš ten.
Perėjau tiltą, kurio buvom prieš tai kirtę plačią ir sraunią upę ir galvoju eit paslampinėt. Einu pakrante, priešais galybė nedidukų spalvotų namukų didžiulių snieguotų viršukalnių fone. Vaizdas dieviškas. Aplinka ne viduramžių, kiek tokių matęs, bet milijonų ar milijardų metų senumo. Net belaikė, visada buvus, esanti ir būsianti, dieviška. Pamačiau pora šventyklėlių kiek toliau nuo pagrindinės šventyklos komplekso. Nu tai ir einu ten pro kitą daug mažesnį tiltą, tada labai siaurom gatvelėm ir mažais namiukais abipus jos iki pirmos šventyklėlės. Užeinu vidun. Nieko nėra. Viduj vėsu, šalta, virsta garai iš burnos, aplinka asketiška. Gale nedidelės patalpos neidelis altorėlis. Nežinau kokia ten Dievybė. Žiūriu, kažkoks jogas ateina. Paklausiu jo, kas čia altoriuj. Po to trumpai pasikalbam ir einu jau link kitos šventyklėlės, nes laikas ribotas, nes greitai su grupe sutarėm pietaut. Tas jogas pasakė, kad ir jis eina ten pat, kur aš. Paklausė iš kur aš. Kaip nedaugelis, žino Lietuvą. Pagyrė mus, kad neleidom atidaryt Kinijos ambasados Lietuvoj. Tai ta ambasada Vilniuj yra. Matyt, kažkas kažkada protestavo prieš jos atidarymą, nežinau. Jis dar nustebo sužinojęs, kad lietuvių kalboj yra apie 60 proc. sanskrito žodžių. Aišku, ne dabartinėj, bet senojoj, Mažvydo laikų kalboj. Turiu Vydūno knygų, parašytų senąja lietuvių kalba. Taip, ji labai skirias nuo dabartinės.
Nuėjau iki tos šventyklėlės, esnčios už 10 minučių kelio. Čia vėl Dievybė. Jogas tik įėjęs priešais ją padarė dandavatą, t. y. pilną nusilenkimą, bet aš tik pusiau nusilenkiau Jai iš dešinės, kaip kad mokė vienuolis Šrila Prabhupada. Naujasis draugas paaiškino, kaip reiktų Jai nusilenkt, sutikau, nors žinau, kad pusdievių garbinimo akcentai skiriasi. Prabhupada mokė, kaip reiktų nusilenkt Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Pusdievius, deives ir dievaičius, o šiandien net ir kažkuo ypatigesnius, tarkim, aukštesnę padėtį užimačius žmones reikia pagerbt, bet ne garbint. Tai didelis skirtumas. Matom, kaip garbinami ir šlovinami sportininkai, aktoriai, materialaus mokslo atstovai, kurių pasiekimai menki, laikini ar net nereikšmingi.
Pasikalbu su jogu apie dvasinį gyvenimą, dvasinio mokytojo, šventraščių, bendravimo svarbą. Jis man pasakė, kad mokytojas nereikalingas, nes yra Dievas, reikia su juo megzt ryšį, ne su mokytoju. Bet Prabhupada taip nemokė ir su juo sutinku. Kaip galima neturėt mokytojo, kai nušvitę mokytojai sako, kad dvasinio mokytojo malonė gaunama per Dievą, o Jo malonė – per dvasinį mokytoją. Aš su tuo sutinku. Kaip yra geografijos, matematikos, istorijos ir galybė kitų mokytojų, kodėl nereikia dvasinio mokytojo? Naujasis draugas gerai kalba angliškai, kalba gyva, džiugi. Pasidalinu su juo savo situacija, o jis man pasako, kas yra dvasinis gyvenimas, duoda patarimų. Pataria neužsiciklint ant problemų, visada būt pozityviam, kaip kad Rukmini lyg ir priekaištavo Šri Krišnai, kodėl Jis toks visada pozityvus, kai kartais būna didelių sunkumų. Skaityt Gitą, kartot mantrą ir tiesiog gyvent, nelaukiant rezlutatų. Kalba įkvepiančiai. Priimu jo šilumą ir draugiškumą, nuostabus žmogus. Nors mūsų keliai šiek tiek skirias, bet jį nuoširdžiai priimu. Jis vienuolis asketas, gyvena čia, 3 300 metrų, aukštyje. Prašviesėjęs ir su erudicija. Noriu pabendraut dar, bet spaudžia laikas, tai dumiu atgal. Susitikęs su grupe sužinau, kad grupės vyrukam pavyko prasibraut iki šventyklos komplekso centro ir gauti daršaną, t. y. pamatyt Dievybes.
Laukiam likusių grupiokų prie valgyklos. Čia aplink ją pilna patvoriui susėdusių ir vaikščiojančių išmaldos prašinėtojų. Dar ir vaikai su mamom vaikšto. Vienam kitam sėdinčiam duodu po 10 rupijų. Prieš tai užmačiau, kai vienam tokių piligrimas davė monetą, o tas pasižiūrėjo į ją ir įsidėjo kišenėn. Kitą pamačiau, kad išsitraukia popierinius pinigus iš aukų dėžutės ir palieka, matyt, tik monetas, atseit mažai kas paaukoja. Neteisiu ir nieko nesprendžiu, bet pasirodė apgaulinga ir nesąžininga. Vaikščiojo ten žmogelis su arbata ir siūlė jos nupirkt tiem sėdintiem. Tai taip ir padariau. Po to pastebėjau, kad kai kurie jų rūkė. Vieni prašo pinigų, kiti maisto. Reikia išjaust, ar žmogui reikia duot tų kad ir smulkiųjų, nes prisipirks po to, ko nereikia. O maistas, jei dar mintyse jį nuoširdžiai mintyse paaukosim, virs prasadu, bus sudvasintas. Prasadas yra universaliausia ir visada tinkama labdara bet kokiam žmogui. Vaikam pridalinau riešutų su vaisiais, po to, matyt, ir jų motina atėjo, tai ir jai daviau.
Užvalgom triukšmingoj sausakimšoj valgykloj labai skanaus indiško maisto ir jau leidžiamės atgal link Rišikešo, nes kelionė bus 296 km dardėjimo. Vėl serpentinai, vėl šimtai mašinų, greitis nedidelis. Nors išvažiavom 14:30, bet dabar jau vidurnaktis, o mes dar sėkmingai kratomės toliau. Galiausiai liekam kely vieni, mažai kas gyvo. Užsukam kažkokian viešbutukan, tai ten tik 1 kambarį teturi. Toliau lekiam. Vėl bandom. Gerai, priima. Įsikuriam gerai papelijusiam kambary. Čia, kalnuose, labai daug drėgmės, tai ir kambariuose viskas kvepia pelėsiu. Praveriu langus, kad kiek pagerėtų. Krentam trys vyrukai lovosna.