Devinta kelionės diena
Ankstokai susikeliam ir lekiam į Badrinathą. Jis yra prie Alakanandos upės, kuri sąlyginai laikoma Gangos upės pradžia. Pilna mašinų ir žmonių. Tai vienas svarbiausių Indijos piligrimystės centrų. Čia lankoma Viešpaties Višnu šventykla.
Vietovė siejama su „Bhagavata puranoje“ ir „Mahabharatoje“ minima Badario, arba Badarikašramo vietove, kur, pasak legendų, Višnu, priėmęs dvynišką Nara–Narajanos pavidalą, uoliai atliko askezes visų gyvų būtybių labui. Apylinkėse esančiame Manos urve didysis Vjasa, kaip teigiama, sudėstė „Mahabharatą“. Ilgą laiką Badrinathas tebuvo kelių namų kaimas, aptarnaujantis negausius piligrimus, tačiau nuo XX a. pabaigos vietovę lanko vis daugiau žmonių. Galiausiai čia planuojama įrengti didžiulį atnaujintą kompleksą.
Mašina stačiai kyla aukštyn, sniegas viršūnėse atrodo ranka pasiekiamas. Oras atvėso iki 7 laipsnių, šiek tiek lyja. Gidas mus paleidžia prie keliuko, vedančio į šventyklą. Koja už kojos pėdiname tuo keliuku, prie kurio pilna pardavėjų. Čia gali pavalgyti ar nusipirkti, ko tik nori.
Jau matau dangun kylančią auksinio stogo šventyklą. Tai lyg vartai. Toliau aplink – kiti auksastogiai pastatai, turbūt visas kompleksas. Viskas taip didingai atrodo sniegingų kalnų fone. Prie fasadinio pastato – minia žmonių ant laiptų: vieni braunasi pirmyn, kiti jau traukia atgal. Laikas ribotas, o tokį kelią čia atidardėjus reikia kažkaip nusibelsti.
Šventykla dar toli, bet piligrimai, rodos, bet kur palieka batus ir stovi, laukia eilėje. Iš karto supratau, kad čia bus reikalų. Grupelė išsimėtė kas sau. Prieš stodamas į eilę nuėjau apsišlakstyti karštų versmių baseino vandeniu – galvą ir pėdas, toks bent simbolinis apsivalymas.
Ir jau tuoj stosiu į eilę prie vartų. Didelė grūstis, vartų neatidaro, siunčia eiti kažkur toliau. Tai nusiaviau batus ir basomis stoviu ant ledinio grindinio, bet greitai pastebiu, kad nematyti eilės galo: keli šimtai metrų viena kryptimi, tada 180 laipsnių posūkis ir vėl tiek pat iki vartų, prie kurių esu. O dar reikės kilti prie laiptų. Kojas baisiai gelia.
Kažkokia moteris bando pralįsti nestovėjusi eilėje, tai tuoj pat stovintieji pradeda ją lauk grūsti , kad eitų atstovėti eilę, kaip ir jie atstovėjo. Iš karto supratau, kad nieko nesigaus. Nesąžininga nestovėti eilėje, bet ir ant to ledinio grindinio stovėti – ne variantas.
Išsiėmiau iš batų padukus, atsistojau ant jų – žiūriu, gerai, kojų nebegelia. Pabandžiau su jais slysti pirmyn, bet nieko nesigavo. Ką čia sugalvoti? Žmonių minia, o aš basas. Galiausiai, be didelio pasirinkimo, apsiaviau batus ir nupėdinau iš ten.
Perėjau tiltą, kuriuo buvome prieš tai kirtę plačią ir sraunią upę, ir nusprendžiau paslampinėti. Einu pakrante – priešais galybė nedidukų spalvotų namukų milžiniškų snieguotų viršukalnių fone. Vaizdas dieviškas. Aplinka ne viduramžių, kiek tokių matęs, bet milijonų ar net milijardų metų senumo. Belaikė – visada buvusi, esanti ir būsianti. Dieviška.
Pamačiau porą šventyklėlių kiek toliau nuo pagrindinio šventyklos komplekso. Tai ir einu ten: per mažesnį tiltą, tada labai siauromis gatvelėmis, tarp mažų namukų, iki pirmos šventyklėlės. Užeinu vidun – nieko nėra. Viduje vėsu, šalta, garai virsta iš burnos, aplinka asketiška. Gale – nedidelė patalpa, mažas altorėlis. Nežinau, kokia ten Dievybė.
Žiūriu – ateina jogas. Paklausiu jo, koks čia altorius. Trumpai pasikalbame. Jau ruošiuosi eiti link kitos šventyklėlės, nes laikas ribotas – netrukus su grupe sutarėme pietauti. Jogas pasako, kad ir jis eina ten pat, kur aš. Paklausė, iš kur esu. Kaip nedaugelis, jis žino Lietuvą. Pagyrė mus, kad neleidome atidaryti Kinijos ambasados Lietuvoje. Nors ta ambasada Vilniuje yra – matyt, kažkas kažkada protestavo, nežinau.
Jis dar nustebo sužinojęs, kad lietuvių kalboje yra apie 60 proc. sanskrito žodžių. Aišku, ne dabartinėje, bet senojoje, Mažvydo laikų kalboje. Turiu Vydūno knygų, parašytų senąja lietuvių kalba – ji labai skiriasi nuo dabartinės.
Nuėjome iki kitos šventyklėlės, esančios už dešimties minučių kelio. Čia vėl Dievybė. Jogas, vos įėjęs, priešais ją padarė dandavatą – pilną nusilenkimą. Aš nusilenkiau pusiau, iš dešinės, kaip mokė Šrila Prabhupada. Naujasis draugas paaiškino, kaip reikėtų nusilenkti, sutikau, nors žinau, kad pusdieviai garbinami kitaip nei Pats Dievas.
Prabhupada mokė, kaip nusilenkti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Pusdievius, deives, dievaičius, o šiandien net ir aukštesnę padėtį užimančius žmones reikia pagerbti, bet ne garbinti. Tai didelis skirtumas. Šiandien garbinami net kai kurie žmonės.
Pasikalbėjome su jogu apie dvasinį gyvenimą, dvasinį mokytoją, šventraščius, bendravimo svarbą. Jis sakė, kad mokytojas nereikalingas – esą yra Dievas, reikia megzti ryšį su Juo, ne su mokytoju. Bet Prabhupada mokė kitaip. Nušvitę mokytojai sako, kad Dievo malonė gaunama per dvasinį mokytoją, o mokytojo malonė – per Dievą. Kaip yra geografijos, matematikos, istorijos mokytojai, taip yra dvasiniai mokytojai.
Naujasis draugas labai gerai kalba angliškai, kalba gyva, džiugi. Pasidalinu savo situacija, o jis pataria: neužsiciklinti ties problemomis, būti pozityviam, skaityti Gitą, kartoti mantrą ir tiesiog gyventi, nelaukiant rezultatų. Kalba įkvepiančiai.
Priimu jo šilumą ir draugiškumą – nuostabus žmogus. Nors mūsų keliai šiek tiek skiriasi, nuoširdžiai jį priimu. Jis vienuolis asketas, gyvena čia, 3300 metrų aukštyje. Prašviesėjęs, eruditas. Norėčiau pabendrauti ilgiau, bet spaudžia laikas, tad grįžtu.
Susitikęs su grupe sužinau, kad vyrukams pavyko prasibrauti iki šventyklos centro ir gauti daršaną – pamatyti Dievybes. Laukiame likusių grupės narių prie valgyklos. Aplink – pilna patvoriais susėdusių ir vaikščiojančių išmaldos prašinėtojų. Net vaikai su mamomis. Kai kuriems duodu po 10 rupijų.
Vienas žmogus vaikščiojo su arbata ir siūlė jos nupirkti sėdintiems – taip ir padariau. Vieni prašo pinigų, kiti maisto. O maistas, jei dar mintyse paaukojamas, tampa prasadu – sudvasinta labdara. Prasadas yra universaliausia ir maloningiausia pagalba bet kokiam žmogui. Vaikams pridalinau riešutų su vaisiais, paskui atėjo ir jų motina – daviau ir jai.
Pavalgėme triukšmingoje, sausakimšoje valgykloje labai skanaus maisto ir leidomės atgal link Rišikešo. Priešaky – 296 km dardėjimo. Vėl serpentinai, vėl šimtai mašinų, greitis mažas. Išvažiavome 14:30, dabar jau vidurnaktis, o mes vis dar kratomės.
Galiausiai kelyje liekame beveik vieni. Užsukame į vieną viešbutuką – turi tik vieną kambarį. Netinka. Važiuojame toliau. Kitame priima. Įsikuriame labai drėgname kambaryje. Kalnuose daug drėgmės, todėl kambariuose irgi labai drėgna. Krentam trys vyrukai į lovas.