Paryžius nuostabus! Nuostabus oras, architektūra, parkai, muziejai, menas. Matos, kad čia kažkada gyventa aukštos kultūros civilizacijos. Aukšta kultūra – tai ne vartotojiška, o žinanti savo teises ir, dar svarbiau, pareigas teistinė visuomenė. Prancūzijos sostinė įspūdingo dydžio, nėra Lietuvoj su niekuo palyginti, tai kitas pasaulis. Po savaitės, praleistos su gana vėsiom vidurvasario nakvynėm ant parkų ir stočių suolų, neblogai susipažinau su miestu. Čia neaišku, ko daugiau – miestiečių ar turistų. Kur tik nosį kiši, ten turistai, daug turistų, labai daug turistų. Kai turi ką parodyt, nereikia nė reklamos, žmonės greit sužino. Gerai prekei reklamos nereikia.
Paryžiaus katedra, švč. Jėzaus širdies bazilika, Medlenos bažnyčia ir daugelis kitų yra įspūdingas religinis mūsų dienas pasiekęs paveldas. Kokia arcitektūra, erdvės, vitražai, paveikslai, altoriai, energetika! Tai dvasinio pasaulio salos materialaus pasaulio vandenyne. Tikintieji mums paliko geriausia, ką jie patys perėmė iš protėvių ir ką patys sukūrė ir perdavė mums. Ar mes būsim perėmėjų karta? O ar būsim perdavėjų karta? Kuo mes gyvenam? Ką perėmėm ir ką norim ir ruošiamės perduot ateičiai?
Kelionė po Paryžių – tai kelionė laiku, nes čia pilna istorijos pėdsakų. Čia matai, kuo ir kaip šitam mieste žmonės gyveno. Tai kultūrinis, prekybinis, mokslo, religinis centras. Regiono, šalies, vienas iš Europos ir pasaulio centrų!
Paryžiius daugiasluoksnis, nes čia galim rinktis, ką norim lankyt, matyt: parkus, muziejus, galerijas, restoranus ar šventyklas.
Vieno muziejaus biologijos skyriaus eksponatai. Šiandien jau nebėra šių gyvybės rūšių, nes, panašu, kad gyvybės formų Žemėje sparčiai mažėja.
Paryžiaus Dievo Motinos katedros vaizdas iš galo. Ją kasmet aplanko 13 milijonų lankytojų. Tai bent! Pastatas pradėtas statyti 1163 m. vyskupo Maurice’o de Sully iniciatyva, o baigtas po kelių šimtų metų, XIV a. viduryje. Tai pastatas, kuriame prieš akis skleidėsi istorija – nuo Napoleono I karūnavimo 1804 m. iki François Mitterrand’o laidotuvių 1996 m.
Vaizdas iš šono.
Fasadas.
Fasado fragmentas.
Luvro muziejaus Egipto ekspozicija. Vyras, sėdints vadžrasanoje. Pažodžiui iš sanskrito verčiasi kaip „žaibo padėtis“. Poza labai naudinga kūnui ir protui.
Paryžiuj menas liejas per kraštus.
Prancūzai nepatingėjo šitą obeliską atsigabent iš paties Egipto.
Karštą vidurvasario betoninį miestą vėsina daugybė fontanų, bet to ryškiai neužtenka.
Prancūzų inžinieriaus Gustavo Eifelio suprojektuotas bokštas. Iki 1931 m. buvo aukščiausias pasaulio statinys (301 metras). Jo konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių, 18 038 geležies gabalų, 60 tonų dažų. 7300 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²).
Eifelio inžinerija buvo tokia tiksli, kad net pučiant stipriausiam vėjui, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 cm (esant stipriam vėjui Vilniaus televizijos bokšto svyravimo amplitudė viršūnėje siekia net iki 3 metrų). Visi didieji dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 m., buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.
Šv. Liudviko Invalidų katedra. Liudviko XIV vizijoje Invalidų rūmai turėjo ne tik rūpintis karo invalidais, bet ir prižiūrėti savo gyventojų moralę. Kaip ir Eskorialyje, garbingiausia vieta turėjo būti skirta bažnyčiai, kuri logiškai buvo dedikuota Šv. Liudvikui, Prancūzijos karaliui. Ji buvo pradėta statyti 1676 m. pagal Jules Hardouin-Mansart projektą, remiantis Libéral Bruant – Invalidų rūmų architekto – pirminiu sumanymu. Bažnyčia, iki 1791 m. buvusi Paryžiaus vyskupijos parapijos centru, buvo atidaryta kariams jau 1679 m. Varpo dūžiai primindavo jiems dvasines pareigas: rytinę ir vakarinę maldą bei privalomą dalyvavimą sekmadienio ir didžiųjų švenčių mišiose bei mišparose.
Madlenos bažnyčia. Eglise de la Madeleine, kokią ją žinome šiandien, yra tokia, kokią įsivaizdavo Napoleonas I. Tik tuo metu pastatas buvo skirtas ne bažnyčiai, o Šlovės šventovei, skirtai Didžiajai Armijai. Jos graikų-romėnų architektūra žavi iki šių dienų.
Bažnyčia supa 52 dvidešimties metrų aukščio korintinės kolonos. 1806 m. gruodį Napoleonas atnaujino bažnyčios (pradėtos 1763 m. ir nutrauktos dėl Prancūzijos revoliucijos) statybos darbus, o architektas Pierre’as-Alexandre’as Vignonas, įkvėpimo semdamasis iš Atėnų Olimpiono, suprojektavo šiandien žinomą Madleną.
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilika. Ji pastatyta menininkų rajone Monmartre ant kalvos. Iš 130 metrų aukštyje stovinčio bokšto atsiveria nuostabi sostinės panorama. Katedra sudėtingos romaninės-vizantinės architektūros. Kupolo skersmuo 16 m, aukštis – 55 m. Interjerą puošia didžiausia Prancūzijoje mozaika, užimanti beveik 480 m2.
Sostinės panorama nuo katedros stogo.
Per Lašezo kapinės. Tai vienos iš žymiausių kapinių visame pasaulyje. Plotas – 44 ha, palaidota virš 1 000 000 žmonių. Įkurtos ant vienos iš septynių Paryžiaus kalvų – Champ – l’Evêque, vadinamo Vynuogių kalnu, pagal architekto Alexandre Théodore Brongniart projektą. Oficialiai atidarytos 1804 m. Pavadintos pagal Liudviko XIV dvasininko jėzuito Fransua de Lašezo (François d’Aix de La Chaise) (1624–1709), gyvenusio namelyje ant kalno, pravardę „Tėvas Lašezas“ (Père La Chaise).
Čia palaidota daug žymių kultūros ir mokslo karo ir politikos veikėjų: P. Abeliaras, H. Balzakas, P. Ž. Beranžė, Ž. Bizė, E. Delakrua, F. Šopenas. Amžinam poilsiui čia atgulė ir Džoakinas Rosinis, tačiau 1887 m. jo palaikai perlaidoti Santa Croce bažnyčioje Florencijoje.
Nuolatinį prieglobstį čia rado ir keletas išeivių iš Lietuvos: iš Belvederio kilęs Napoleono kariuomenės brigados generolas Tadas Tiškevičius Logoiskis (palaikai perkelti), 1831 m. sukilimo dalyvis Mykolas Daugėla ir 1863 m. sukilėlis Adomas Bitė (abiejų kapavietės neišliko) bei kt.
Paminklus turėtumėm statyt gyviem žmonėm, o ne jau kūną palikusiem. Tai primena išsiruošimą uogaut gruodžio mėnesį.
Šv. Pauliaus ir Šv. Liudviko bažnyčia (pranc. Église Saint-Paul-Saint-Louis) yra Marė kvartale, Paryžiuje. Dabartinis pastatas buvo pastatytas 1627–1641 m. jėzuitų architektų Étienne’o ir François Derand’ų pagal Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII įsakymą. Tai buvo pirmoji bažnyčia Paryžiuje, visiškai atsisakiusi gotikos stiliaus ir pritaikiusi naująjį jėzuitų baroko stilių, turėjusi didelę įtaką Paryžiaus sakralinei architektūrai. Ji davė vardą Place Saint-Paul aikštei ir artimiausiai metro stočiai – Saint-Paul.
Versalio rūmai. Tai buvusi Prancūzijos karalių rezidencija, prancūziškojo klasicizmo architektūros paminklas. Rūmų interjerą sudaro: Didieji karaliaus ir karalienės apartamentai, Karalių koplyčia, Veidrodžių galerija – ilgis 73 m, plotis 10,5 m – joje yra 17 didelių langų, priešais kuriuos ant sienos kabo 17 tokio pat dydžio veidrodžių; Karo ir Taikos salonai. Šių rūmų interjerą puošia vertingi paveikslai, bronzinės ir marmurinės skulptūros, gobelenai ir baldai iš brangiausių medžių.
Versalio rūmų interjeras.
Nors tai tik lova, bet tai karaliaus lova. Bet kas, kas atsiduria karaliaus aplinkoj, tampa karališka.
Kruopšiai sukurti ir taip pat kruopščiai prižiūrimi rūmų sodai.
Saint-Étienne-du-Mont bažnyčia. Ji pakeitė XIII a. pastatytą statinį ir buvo pradėta statyti XV a. pabaigoje. Bažnyčia tapo parapijos centru gyventojams, įsikūrusiems aplink Šv. Genovaitės abatiją. Statybos prasidėjo 1491 m. nuo presbiterijos ir varpinės, o baigėsi 1624 m., kai buvo pastatyta fasadinė dalis.
