Taip jau išėjo, kad pradėjau keliaut jau nuo vaikystės. Ir kuo toliau, tuo toliau. Turizmo studijų metu pirmąkart išvykau į užsienį, į pačią Vakarų Europos širdį – Prancūziją. Sulipo trys kursiokai autobusan ir išjudėjom Paryžiun. Ilgas kelias iki to Paryžiaus.
Nukeliavom netoli Centrinio Masyvo Pietų Prancūzijoj, arčiau Ispanijos. Vasarą labai karšta, iki 40 laipsnių. Kitoks klimatas, gėlės, medžiai, žmonės, architektūra. Praktika virtuvėj virėjo padėjėju buvo labai karšta, ilga ir nuobodi, todėl labai laukdavau laisvadienių. Daug žygiuodavau, o po to ir dviratį pavyko įsitaisyt, tai kelionių geografija kaip reikiant išsiplėtė! Net iki Atlanto vandenyno!
Trelisakas yra nedidelis tranzitinis miestelis šalia Perigė miesto, iki kurio nusikakdavom pėstute. Čia teka upė, yra gražus parkas, o kažko didesnio ir įspūdingesnio nelabai. Po pirmos stipendijos nusipirko gi berniokas foto aparatą ir pradėjo viską fiksuot: bažnyčias, pilis, gamtą.
Turizmo studijų metu pagal studentų mainų programą atlikau praktiką šitam pakelės viešbuty.
Bažnyčia šalia viešbučio. Joje radau paveikslą, kuris buvau kažkaip susijęs su Lenkija. Iškart pasijaučiau esąs arčiau namų, Lietuvos.
Dievas duoda mums talentus ir nori, kad mes juos panaudotumėm puošt šį pasaulį.
Pilis šalia viešbučio.
Prancūzija dalyvavo II-ajam pasauliniam kare ir smarkiai nukentėjo, todėl daugely miestelių pamatysim paminklus laisvės gynėjams.
Šaly pilna visokiausio dydžio, formos ir amžiaus pilių.
