Tai 1981 metų knygos „Search for Liberation“ vertimas. Lietuviškai knygelė išleista 1990 m. Jos pradžioj rašo, kad į lietuvių kalbą išverstos dar tik 4 Šrilos Prabhupados knygos.
Šitas pokalbis įvyko 1969 metų rugsėjį Prabhupadai viešint Lenonų dvare Anglijoje.
„Išsivadavimo beieškant“ – pirmas ir ilgiausias knygelės skyrius. Čia Prabhupada sako, kad žmonės bus taikūs sužinoję 3 dalykus: Krišna tenkinasi visom mūsų aukom ir asketiškais darbais, Krišna yra aukščiausias savininkas ir Krišna yra tikras kiekvienos gyvos būtybės draugas. Jei tai suprasim, atrasim ramybę. Tai, anot Prabupados, yra pati tikriausia taikos formulė. Dar tokį įdomų pavyzdį pateikia. Jei man kas leidžia pasidalint savo gyvenamąja vieta, tai kaip po kokios savaitės galiu sakyt, kad tai jau mano, nes čia gyvenu? O taip, sako svamis, mes gi ir elgiamės, nors nuogi į šitą pasaulį ateinam ir tokie patys išeinam.
Šrila Prabhupada sako Lenonui, kad jų grupė nori kažką duot pasauliui, tai kodėl jiems nedavus Krišnos sąmonės? Bitlais daug kas seka, tai kodėl nebūt pavyzdžiui, nes Gitoj rašoma „Kad ir ką daro didis žmogus, paprastas žmogus seka jo pėdomis, o jo darbai tampa visuomenės elgesio norma“. (BG 3.21). Lenonui taip pat sako, kad jie, grupės nariai, yra jaunuomenės lyderiai, todėl jie turi rodyt deramą pavyzdį. Krišnos sąmonės bendrija yra autoritetingas judėjimas ir jie patys galį tuo įsitikint. Prabhupada čia kalba apie Gitų komentatorius, nes Lenonas sako pats nežino kieno komentuotą skaito. Tai, pasirodo, net pats Mahatma Ghandi Gitoj minimą Kurukšetrą interpretavo ne kaip šventą vietą, mūšio lauką, bet kaip žmogaus kūną, o tam mūšy dalyvavusius brolius Pandavus nurodo kaip alegoriją į jusles.
Džonas Lenonas sako, kad kiekvienas grupės narių gavo mantrą iš Maharišio, bet ji neviešinama. Prabhupada to nesupranta, kam slėpt mantrą ir papasakojo istoriją apie Ramanudžačariją, kuriam jo dvasinis mokytojas irgi davė mantrą, bet liepė ją kartot tyliai, kad nieks jos neišgirstų. Bet jis nuėjo į viešą vietą ir tarp daugelio žmonių ją garsiai pakartojo, nes norėjo, kad ir tie žmonės išsivaduotų, ne tik jis pats.
Pagrindinės knygos temos:
– Pasaulio taika ir išsilaisvinimas – kas yra tikroji dvasinė laisvė ir kaip jos siekti.
– Sielos eterniškumas ir kūno laikinumas – Prabhupada aiškina, kad kūnas miršta, bet siela egzistuoja toliau.
– Dievo ir autentiško dvasinio mokytojo (guru) prasmė – kaip atpažinti tikrą guru ir kodėl tai svarbu dvasiniam augimui.
– „Bhagavad-gitos“ autoriteto klausimas – Prabhupada pabrėžia sanskrito šventraščio studijavimo svarbą ir jo mokymą kaip pagrindą dvasiniam gyvenimui.
– Diskusijos apie religines tradicijas ir vertybes – Lenono, Yoko ir Harrisono klausimai rodo jų smalsumą ir iššūkius dvasinėm idėjom.
Knygoj išdėstytas pokalbis dažnai būna lengvas ir humoro kupinas, bet kartu gilus filosofiniu lygmeniu. Nors Lenon tuo metu domėjosi daugeliu dvasinių kelių (įskaitant meditaciją ar alternatyvias tradicijas), knygoje jis ir Yoko užduoda daug provokuojančių klausimų, o Prabhupada pateikia aiškius vaišnavų požiūrio atsakymus. Dėl savo pobūdžio knyga labiau žymi susitikimą dviejų pasaulių – Vakarų popkultūros ir tradicinės Indijos dvasinės filosofijos.
Tai yra dialogas apie dvasinius klausimus tarp Lenono ir Prabhupados, kuriame nagrinėjami sielos prigimtis, Dievo esmė, autoriteto santykis dvasiniame kelyje, gyvenimo prasmė ir kaip pasiekti tikrą išsilaisvinimą.