Internete radau įdėtus kelis vieno dvasinio keliu einančio žmogaus įrašus. Vieno įrašo nuorodą rasit teksto apačioj. Tas žmogus – Deividas. Nepažįstu nei jo, nei to žmogus, su kuriuo jis kalbas mašinoj. Deividą mačiau tik kelis kartus, bet nebendravom. Jis gyveno vaišnavų šventykloj, praktikavo 6 metus, kaip čia įraše minima, ir žinau, kad turėjo dvasinį mokytoją. Tai visos mano žinios. Bet ne apie jį dabar pakalbėsiu, o apie tai, kodėl žmonės palieka vieną dvasinę praktiką ir imasi kitos.
„Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” 7 skyriaus 17 teksto komentare Šrila Prabhupada rašo: „Nusiplovę materialių troškimų nešvarybes, kenčiantys, smalsieji, skurstantys ir aukščiausio žinojimo ieškotojai gali tapti tyrais bhaktais“. Taigi, Dievo ieško kenčiantis, smalsuolis, skurdžius ir Tiesos ieškotojas. Tėvas Stanislovas sakė, kad žmonės pradės ieškot dvasinių dalykų apsivėmę nuo materijos. Kenčiantys, smalsuoliai, skurdžiai – visi turi materialių problemų ir jų sprendimo būdas, sakė Prabupada, tik vienas – dvasinis. Kančios priežastis – neišmanymas ir nusisukimas nuo Dievo, Jo pamiršimas. Taigi anksčiau ar vėliau ateina momentas, kaip sakė vienam renginy Viktoras Uspaskich, kai reikia labiau svirt vienon pusėn: materialion arba dvasinėn. Tai kai svyram pastarojon, pradedam rimčiau užsiimt dvasine praktika. Vedos, didieji vaišnavai mokytojai sako, kad dvasinės praktikos pradžia – tikėjimas. Kažkas rašė, kad filosofija prasideda ir baigiasi ta pačia tema – būtis. Kažkaip panašiai šviečias ir su dvasine praktika, religija – ji ir prasideda, ir baigias tikėjimu. Aišku, pasakysim, kad religijos tikslas – pamilt Dievą, bet be kai kurių dalykų, tarp jų ir be tikėjimo to nepadarysi. Taigi tikėjimo ugdymas – pati svarbiausia dvasinės praktikos starto dalis. Po to mokomės giesmių, ritualų, atliekam tarnystes, skubam ir kažkaip netyčia pamirštam tikėjimą. O kaip, dar klausimas, lengva ugdytis tikėjimą gyvenant vyrui šventykloj tarp moterų. Prabhupada nuvykęs Amerikon pamatė, kad moterys ten nėra globojamos, todėl jas priėmė gyvent kartu su vyrais po vienu stogu. Dėl to jis susilaukė kritikos iš kai kurių savo dvasios brolių ir kitų žmonių. Bet jis Krišnos sąmonės narius matė gyvensiančius bendruomenėse ir šeimose, o ne užsidariusius vienuolynuose.
Apskritai ką bedarytumėm, darom tai su tikėjimu. Net jei ir nedarom kažko, tai vistiek tikim, kad tai nenaudinga, neįdomu ir panašiai. Religija labai susijus su filosofija, o pastaroji – kartais su sunkiai įsivaizduojamais dalykais. Kas yra sunkiai įsvaizduojami dalykai? Nu kad Dievą suprasim, iškart to nesitikim ir priimam ramiai, bet ką mes pakeliui išgirstam, perskaitom. Kaip man įsivaizduot, suvokt, kad Satja jugoj žmonės gyveno iki 100 000 metų ir jų ūgis siekė iki 1000 metrų? Kur dar atstumai, aukščiai, ilgiai, avataros, inkarnacijos, tiltus statančios beždžionės, kalbantys gyvūnai ir daug kitų dalykų? Ne mažiau, rodos, fantastikos ir Biblijoj. Tų dalykų mes nepatikrinsim. Kas belieka? Priimu tai arba ne. Jei, Prabhupda sakė, vaikas klausia motinos kas jo tėvas ir ji jam tai pasako, parodo jo tėvą, tai ar vaikas tuo nepatikės? Jam net mintis nekiltų tuo suabejot. Taigi tikėjimas labai susijęs su autoritetu, kas man pateikia kažkokias žinias ir apskritai kas pirminis tų žinių šaltinis, iš kur jos atėjo? Šiuo atveju ką priimu – Vedas ar Bibliją? Vienas bhaktas pasakė, kad kuo ypač šiais laikais tikėt, jei ne šventraščiais? Politikais, laikraščiais, dažnai besikeičiančiais mokslinių tyrimų rezultatais? Tai kas, jei priimu ir Vedas, ir Bibliją? Tai per vaišnavų mokytojus pas Krišną ar per Kristų pas Dievą? Čia jau tokį radikalų pavyzdį duodu. Iš esmės yra vedimas. Dievo vedimas. Religiniai mokymai labai seni, daug kas pakeista, iškraipyta, žinių labai daug, todėl patys niekaip nesugebėtumėm pasisrinkt, nes tiesiog pritrūktų laiko. Todėl yra Dievo vedimas, pašaukimas. Tikėjimas duodamas kaip Dievo malonė, kaip valtis, kad nepaskęsčiau šitam visam bardake, tarp tiek daug šiandienos tikėjimų, dvasinių praktikų. Prabhupada sakė, kad religija tėra viena – meilė Dievui. O ir Dievas yra vienas. „Auksas visur yra auksas. Negalit sakyt „krikščioniškas auksas“, „musulmoniškas auksas“ ir „hinduistų auksas“. Ne. Panašiai jūs negalit sakyt „hinduistų Dievas“, „musulmonų Dievas“, „krikščionių Dievas“. Ne. Dievas vienas“ (iš Prabhupados paskaitos, 1976 06 04).
Biblijoj Jėzus ne vieną kartą savo mokinius pavadina mažatikiais, nes jie bijo, abejoja ir svarsto. Tai dabar klausimas kas išauga iš mažatikėjimo bidžos (sėklos). O gi abejonių, baimės medis. Nors priimu dvasinį mokytoją (matyt, skubotai, be savo nuomonės, kitų raginamas, skatinamas, gal net verčiamas), bet neturiu tikėjimo arba tik labai mažą. Tikėjimas gimsta iš meilės. Vaikas tiki motina, nes ją myli. Paskui Kristų, Prabhupadą ėjo ir liko su jais tik juos pamilę. Prabhupadai kažkas pasakė, kad va jo judėjimą kai kurie palieka. O jis ir nepasimetė: „Nereikia stebėtis tais, kas išeina, reikia stebėtis tais, kas pasilieka“, – atsakė jis. Tar ne viską pasakanti mintis? Pasilieka mylintis, nes įtikėjo. Kodėl nepasekė Jėzum vienam kaimietis, kai jis jo paklausė, ką jam daryt, kai jis toks geras, niekam nieko blogo nedaro, o Jėzus tik blogiukams pamokslauja. „Tai gerai, sako, junkis prie manęs“. Tai tas kaimietukas apsisuko ir nuėjo. Kodėl neprisijungė? Nes netikėjo. O netikėjo, nes nemylėjo. Būna žmonių, kurių dvasinė praktika susideda iš kelių dvasinių praktikų: pasiima tik tą ir tk tiek, kiek jiems tinka ir patinka. Taip yra vėlgi dėl tikėjimo vienu mokymu stokos.
Kur dingo Briano Bakerio, dešimtmetį atlikusio kunigo tarnystę Australijoje tikėjimas? Kodėl jis parašė knygą „Biblija – nesusipratimų šaltinis?“ Čia ne šiaip kokio persiskaičiusio, persirašiusio žmogėno spekuliatyvizmas, bet Bažnyčios tarno išpažintis.
Iš savo patirties pasakysiu kodėl nepasilikau tarp krikšionių iškart tik pradėjęs praktikuot Kristaus mokymą. Nors padariau vieną klaidą – neišsėmiau to mokymo iki galo –, bet užstrigo kai kurie momentai. Mokymas yra mokymas, bet yra ir organizacija, kuri skleidžia tą mokymą, konkrečiau tos organizacijos ryšiai su politika, o politikos ryšiai su ta organizacija. Per 2000 metų akis badančių nuodėmių nors vežimu vežk. Aišku, organizacija valdoma žmonių, o dvasininkija Kali jugoj matom kokia. Kodėl degradavo visuomenė? Nes pirmieji pavyzdį parodė dvasininkai. Krišna „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” 3 skyriaus 21 posme sako: „Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis“. Kryžiaus žygiai, visa ta ekspansinė kardo politika. Kaip man priimt mokymą iš tokių rankų? Juk kažką priimdami dar žiūrim iš ko imam ir kaip duodama, ar ne? Kaip man klausytis dvasininko, kuris kalba apie Dievą, bet nemato jo veikimo ir skaniai kramsnoja nužudytų gyvūnų kūnus? Kažkoks dvasinis aklumas ir tiek. Etnologas, religijotyrininkas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ buvęs vyriausiasis krivis Jonas Trinkūnas knygoj „Lietuvių senosios religijos kelias“ rašė, kad monoteizmas veda prie ateizmo. Plačiau šios minties jis nepakomentavo. Būtų labai įdomu pasigilint į šią išvadą ar prielaidą. Kodėl tuštėja bažnyčios? Kodėl vienas kunigas aptarnauja net kelias bažnyčias? Vienoj paskaitoj girdėjau, kad vien tik Europoj per metus uždaroma 300 – 400 bažnyčių. Kas to priežastis? Dubline lankiaus vienoj labai gražioj barokinėj bažnyčioj, kurioj atidarytas alubaris. Kali juga. Nukabino kryžius, paveikslus ir prinešė šnapso su cigaretėm. Visiem atrakcija prisigert buvusioj bažnyčioj. Kodėl Lietuvos kunigų seminarijose švilpia vėjai? Tai arba žmonės vis labiau puola materijon, arba pats mokymas iškraipytas, pateikiamas neteisingai ir žmonės tai jausdami nelanko maldos namų.
Summa summarum esam labai sąlygoti ir turim kažkurioj autentiškoj tradicijoj ieškotis dvasinio mokytojo, guru, kuris mus įkvėptų ieškot Tiesos. Guru reiškia „sunkus”. Sunkus savo autentiškom dvasinėm žiniom ir tvirtu tikėjimu. Tada reikia stengtis pamilt tą mokytoją, jam tarnaut iš ko gausim daugiau mažiau tikėjimo. Ir tada galėsim jau išplaukt į plačiuosius dvasinės praktikos vandenis. Mokymas yra geras, jei moko pamilt Dievą, bet be tikėjimo nepajudėsim. Galiu atsisėst į naują mašiną, bet be benzino nė krust! Ir Vedinis, ir Kristaus mokymas iš esmės yra teisingi, mūsų užduotis – sekti atidžiai pasirinkta šventa asmenybe.
Įrašo nuoroda https://www.youtube.com/watch?v=CoUuYAgQr2I