Internete yra keli vieno dvasiniu keliu einančio ir tuo pačiu pakeitusiu praktiką žmogaus įrašai. Vienas iš jų šis (https://www.youtube.com/watch?v=CoUuYAgQr2I). Tas žmogus – Deividas.
Kodėl žmonės palieka vieną dvasinę praktiką ir imasi kitos. „Bhagavad-gitos” 7 skyriaus 17 teksto komentare Šrila Prabhupada rašo: „Nusiplovę materialių troškimų nešvarybes, kenčiantys, smalsieji, skurstantys ir aukščiausio žinojimo ieškotojai gali tapti tyrais bhaktais“. Taigi, Dievo ieško kenčiantis, smalsuolis, neturtingas ir Tiesos ieškotojas. Tėvas Stanislovas sakė, kad žmonės pradės ieškot dvasinių dalykų apsivėmę nuo materijos. Kenčiantys, smalsuoliai, neturčiai – visi turi materialių problemų ir jų sprendimo būdas, sakė Prabhupada, tik vienas – dvasinis. Kančios priežastis – neišmanymas ir nusisukimas nuo Dievo, Jo pamiršimas. Taigi anksčiau ar vėliau ateina momentas, kaip sakė vienam renginy Viktoras Uspaskich, kai reikia labiau svirt vienon pusėn: materialion arba dvasinėn. Tai kai svyram pastarojon, pradedam rimčiau užsiimt dvasine praktika. Vedos, didieji vaišnavai mokytojai sako, kad dvasinės praktikos pradžia – tikėjimas. Kažkas rašė, kad filosofija prasideda ir baigiasi ta pačia – būties – tema. Kažkaip panašiai šviečias ir su dvasine praktika, religija – ji ir prasideda, ir baigias tikėjimu. Aišku, pasakysim, kad religijos tikslas – pamilt Dievą, bet be kai kurių dalykų, tarp jų ir be tikėjimo to nepadarysi. Taigi tikėjimo ugdymas – pati svarbiausia dvasinės praktikos starto dalis. Po to mokomės giesmių, ritualų, atliekam tarnystes, skubam ir kažkaip netyčia pamirštam tikėjimą. O kaip, dar klausimas, lengva ugdytis tikėjimą gyvenant vyrui šventykloj tarp moterų. Prabhupada nuvykęs Amerikon pamatė, kad moterys ten nėra globojamos, todėl jas priėmė gyvent kartu su vyrais po vienu stogu. Dėl to jis susilaukė kritikos iš kai kurių savo dvasios brolių ir kitų žmonių. Bet jis Krišnos sąmonės narius matė gyvensiančius bendruomenėse ir šeimose, o ne užsidariusius vienuolynuose.
Apskritai ką bedarytumėm, darom tai su tikėjimu. Net jei ir nedarom kažko, tai vis tiek tikim, kad tai nenaudinga, neįdomu ir panašiai. Religija labai susijus su filosofija, o pastaroji – kartais su sunkiai įsivaizduojamais dalykais. Kas yra sunkiai įsivaizduojami dalykai? Kad Dievą suprasim, iškart to nesitikim ir priimam ramiai, bet ką mes pakeliui išgirstam, perskaitom. Kaip man įsivaizduot, suvokt, kad Satja jugoj (aukso amžiuj) žmonės gyveno iki 100 000 metų ir jų ūgis siekė iki 1000 metrų? Kur dar atstumai, aukščiai, ilgiai, avataros, inkarnacijos, tiltus statančios beždžionės, kalbantys gyvūnai ir daug kitų dalykų? Ne mažiau, rodos, fantastikos ir Biblijoj. Tų dalykų mes nepatikrinsim. Kas belieka? Priimu tai arba ne. Jei, Prabhupda sakė, vaikas klausia motinos kas jo tėvas ir ji jam tai pasako, parodo jo tėvą, tai ar vaikas tuo nepatikės? Jam net mintis nekiltų tuo suabejot. Taigi tikėjimas labai susijęs su autoritetu, kas man pateikia kažkokias žinias ir apskritai kas pirminis tų žinių šaltinis, iš kur jos atėjo? Šiuo atveju ką priimu – Vedas ar Bibliją? Vienas bhaktas pasakė, kad kuo ypač šiais laikais tikėt, jei ne šventraščiais? Politikais, laikraščiais, dažnai besikeičiančiais mokslinių tyrimų rezultatais? Tai kas, jei priimu ir Vedas, ir Bibliją? Tai per vaišnavų mokytojus pas Krišną ar per Kristų pas Dievą? Čia jau tokį radikalų pavyzdį duodu. Iš esmės yra vedimas. Dievo vedimas. Religiniai mokymai labai seni, daug kas pakeista, žinių labai daug, todėl patys niekaip nesugebėtumėm pasirinkt, nes tiesiog pritrūktų laiko. Todėl yra Dievo vedimas, pašaukimas. Tikėjimas duodamas kaip Dievo malonė, kaip valtis, kad nepaskęsčiau šitos aplinkoj, tarp tiek daug šiandienos tikėjimų, dvasinių praktikų. Prabhupada sakė, kad religija tėra viena – meilė Dievui. O ir Dievas yra vienas. „Auksas visur yra auksas. Negalit sakyt „krikščioniškas auksas“, „musulmoniškas auksas“ ir „hinduistų auksas“. Ne. Panašiai jūs negalit sakyt „hinduistų Dievas“, „musulmonų Dievas“, „krikščionių Dievas“. Ne. Dievas vienas“ (iš Prabhupados paskaitos, 1976 06 04).
Biblijoj Jėzus ne vieną kartą savo mokinius pavadina mažatikiais ir kietakakčiais, nes jie bijo, abejoja ir svarsto. Tai dabar klausimas kas išauga iš mažatikėjimo bidžos (sėklos). O gi abejonių medis. Gal priimu dvasinį mokytoją (matyt, skubotai, be savo nuomonės, kitų raginamas), bet neturiu tikėjimo arba tik labai mažą. Tikėjimas gimsta iš meilės. Vaikas tiki motina, nes ją myli. Paskui Kristų, Prabhupadą ėjo ir liko su jais tik juos pamilę. Prabhupadai kažkas pasakė, kad jo judėjimą kai kurie palieka. O jis nepasimetė: „Nereikia stebėtis tais, kas išeina, reikia stebėtis tais, kas pasilieka“, – atsakė jis. Tar ne viską pasakanti mintis? Pasilieka mylintis, nes įtikėjo. Kodėl nepasekė Jėzum vienam kaimietis, kai jis jo paklausė, ką jam daryt, kai jis toks geras, niekam nieko blogo nedaro, o Jėzus tik blogiukams pamokslauja. „Tai gerai, sako, išdalink turtą ir junkis prie manęs“. Tai tas apsisuko ir nuliūdęs nuėjo, nes turėjo turto. Kodėl neprisijungė? Nes netikėjo. O netikėjo, nes nemylėjo. Būna žmonių, kurių dvasinė praktika susideda iš kelių dvasinių praktikų: pasiima tik tą ir tik tiek, kiek jiems tinka ir patinka. Taip yra vėlgi dėl tikėjimo vienu mokymu stokos.
Kur dingo Briano Bakerio, dešimtmetį atlikusio kunigo tarnystę Australijoje tikėjimas? Kodėl jis parašė knygą „Biblija – nesusipratimų šaltinis?“ Čia ne šiaip kokio persiskaičiusio, persirašiusio žmogėno spekuliatyvizmas, bet Bažnyčios tarno išpažintis.
Būna, kad žmonės palieka ne mokymą, bet organizaciją. Mokymas yra mokymas, bet yra ir organizacijų, kurios skleidžia tą mokymą. Kaip vienas psichologas sakė, nėra nė vienos vienalytės tik iš tyrų žmonių sudarytos grupės. Visur yra visokių. Krišna BG 3 skyriaus 21 posme sako: „Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis“. Juk kažką priimdami dar žiūrim iš ko imam mokymą ir kaip jis mums duodamas, ar ne? Kaip man klausytis dvasininko, kuris kalba apie Dievą, bet jo mintys, kalba ir veiksmai skiriasi?
Summa summarum, esam labai sąlygoti ir turim kažkurioj autentiškoj tradicijoj ieškotis dvasinio mokytojo, guru, kuris mus įkvėptų ieškot Tiesos. Guru reiškia „sunkus”. Sunkus savo autentiškom transcendentinėm žiniom ir tvirtu tikėjimu. Tada reikia stengtis pamilt tą mokytoją, jam tarnaut iš ko gausim daugiau mažiau tikėjimo. Ir tada galėsim jau išplaukt į plačiuosius dvasinės praktikos vandenis. Mokymas yra geras, jei moko pamilt Dievą, bet be tikėjimo nepajudėsim. Galiu atsisėst į naują mašiną, bet be benzino nė krust! Ir Vedinis, ir Kristaus mokymas iš esmės yra teisingi, mūsų užduotis – sekti atidžiai ir neskubant pasirinkta tyra, Dievui atsidavusia šventa asmenybe.