Vakar toks įdomus nutikimas buvo. Prieš kelias dienas paskambino draugas bhaktas. Paskambino vėlai vakare tokiu metu, kai jau įprastai telefoną būnu išjungęs (po 20 val.). Kalbėjomės gal kokį pusvalandį ar daugiau. Sako pečių einu kurt, sakau labai vėlai, tai sako palaukiu, kol sudegs viskas ir uždarau jušką. Sako, turiu ir dūmų, ir smalkių detektorių, tai viskas gerai. Kalbėjom, kad, atrodytų, žarijų jau nėra, bet vis tiek uždarius jušką gali būt smalkių, todėl reikia galutinai viską sudegint. Pasakiau, kad pažįstu vieną merginą, kurios tėvas užkūrė pečių ir nuėjo prigult. Tai jis po to jau ir neatsikėlė. Blaivus buvo. Kalbėjom, kad smalkės migdo, nors jų kvapo kaip ir nesijaučia. Taip ir baigėm pokalbį.
O gi vakar eilinį kartą užkūriau ryte pečių. Sunkiai kūrės dėl žemo slėgio, silpno vėjo. Užkūriau ir parlipau iš rūsio pirman aukšan. Kažką čia tą, tai aną. Kažkoks kvapas keistas jaučias, bet nekreipiu dėmesio. Po to jau surišo, kad reikia patikrint. Atidarau duris, kad į jį nusileist, o čia laiptinė jau dūmuose paskendus, dar žemiau, rūsy, išvis viskas dūmuose. Ir žiūriu pro pečiaus dureles dūmai pilas kaip tų durelių net nebūtų. Atidariau rūsio langelį. Ieškau priežasties. Nuleidžiu dūmų reguliavimo sklendę, kurios principo net išstudijavęs pečiaus instrukciją, nesuprantu. Atseit ja galima reguliuot, kad boilerį šildytų pakeliui į kaminą einantys dūmai. Tai nuleidau tą rankenėlę ir iškart baigės visas tas dūimijimasis. Boileris palubėj, ant jo viršaus padėtas detektorius, bet nieko, tyli. Paimu jį, pradėjo staugt, tai išėmiau iškart baterijas. Dabar troboj, žiūriu, rados kažkiek dūmų ir šiek tiek kvapo. Tai ir dūmoju sau, kad ne veltui vakar kalbėjom apie dūmus ir smalkes. Iškart parėjo šita asociacija. Dar pradžioj galvoju gal palikt visus langus su mikro ventiliacija ir užteks, bet po to atidariau visus 6 langus, kurie yra priešingose namo pusėse, kad kuo greičiau išpūstų kvapus.
Po to nusleidau rūsin, detektorių apverčiau davikliu į viršų, nes kai daviklis lietės su boileriu, dėl to jis ir nesuveikė. Tai čia toks mažas įvykis. Tai čia dar buvau namie. O gi šimtai kartų buvo, kad užkuriu pečių ir važiuoju Vilniun sekmadieninėn ar šiaip žygelin kokian. Tai čia būtų dūmyję uždūmyję. O čia gi dar bobutė guli laškelėj, nei ji juda, nei ką. Tai kaip viskas numatyta priekin. Nesuprantama, kodėl jau gerai įsikūrenęs pečiui pradėjo dūmyt.
Taip mums atsiunčiamos situacijos. Jei turėtumėm gerą atmintį, būtumėm labai atsidavę ir atidūs, tai greičiausiai, kad kiekvieną situaciją iškart surištumėm su Dievu, su jo veikimu. Sugebėtumėm iškoduot kiekvieną sapną, ženklą, žmogų, gyvūną, pasiųstą situaciją, susidariusias aplinkybe, kodėl gavau ar praradau, kodėl dabar ir būtent čia. Greičiausiai, kad mūsų gyvenimas – programa, kaip koks teterio žaidimas, situacijos byra ir mes jas pagal savo sąmonės lygį vienaip ar kitaip traktuojam ir dėl to atitinkamai elgiamės. Daug gyvenime tokių momentų.