Vakar toks įdomus nutikimas buvo. Prieš kelias dienas paskambino draugas bhaktas. Paskambino vėlai vakare tokiu metu, kai jau įprastai telefoną būnu išjungęs (po 8 val.). Kalbėjomės gal kokį pusvalandį ar daugiau. Sako va pečių einu kurt, sakau labai vėlai, tai sako palaukiu, kol sudegs viskas ir uždarau jušką. Sako, turiu ir dūmų, ir smalkių detektorių, tai viskas ok. Kalbėjom, kad, atrodytų, žarijų jau nėra, bet vistiek uždarius jušką gali būt smalkių, todėl reikia galutinai viską sudegint. Pasakiau, kad pažįstu vieną merginą, kurios tėvas užkūrė pečių ir nuėjo prigult. Nu tai ir nepasikėlė. Matyt, prisismalkiavo namas arba iškrito žarija ir sudegė tam name. Blaivus buvo. Kalbėjom, kad smalkės migdo, nors jų kvapo kaip ir nesijaučia. Nu taip ir baigėm pokalbį.
O gi vakar eilinį kartą užkūriau ryte pečių. Sunkiai kūrės, nes, matyt, dėl žemo slėgio, silpno vėjo. O ir šiaip du pečiai išeina vienan kaminan, tai mūsiškis pečius (kitas – giminaičių) gauna mažiau traukos. Nežinau dėl ko čia. Nu tai užkūriau ir parlipau iš rūsio pirman aukšan. Kažką čia tą, tai aną. Kažkoks kvapas keistas jaučias, bet nekreipiu dėmesio. Po to jau surišo, kad reikia inkišt nosį padvalan. Atidarau duris, kad į jį nusileist, o čia laiptinė jau dūmuose paskendus, dar žemiau, rūsy, išvis viskas dūmuose. Ir žiūriu pro pečiaus dureles dūmai pilas kaip tų durelių net nebūtų. Atidariau rūsio langelį. Ieškau priežasties. Nuleidžiu dūmų reguliavimo sklendę, kurios principo net išstudijavęs pečiaus instrukciją, nesuprantu. Atseit ja galima reguliuot, kad boilerį šildyttų pakeliui į kaminą einantys dūmai. Nu tai nuleidau tą rankenėlę ir iškart baigės visas tas dūimijimasis. Boileris palubėj, ant jo viršaus padėtas detektorius, bet nieko, tyli. Paimu jį, pradėjo staugt, tai išėmiau iškart baterijas. Nu tai jau išvėdinau tą rūsį. Dabar troboj žiūriu rados kažkiek dūmų ir šiek tiek kvapo. Tai ir dūmoju sau, kad neveltui vakar kalbėjom apie dūmus ir smalkes. Iškar parėjo šita asociacija. Dar pradžioj galvoju gal palikt visus langus su mikro ventiliacija ir užteks, bet po to atidariau visus 6 langus, kurie yra priešingose namo pusėse, kad kuo greičiau išpūstų kvapus.
Po to nusleidau rūsin, detektorių apverčiau davikliu į viršų, nes kai daviklis lietės su boileriu, dėl to jis ir nesuveikė. Nu tai čia toks va įvykis. Tai čia dar buvau namie. O gi šimtai kartų buvo, kad užkuriu pečių ir važiuoju Vilniun sekmadieninėn ar šiaip žygelin kokian. Tai čia būtų dūmyję uždūmyję. Baisoka ir pagalvot. O čia gi bobutė guli, nei juda, nei ką. Tai kaip viskas numatyta priekin. Gal šita situacija buvo sumontuota kokio pusdievo, o Krišna ją apėjo perspėdamas. O gal Jis Pats tai ir surežisavo, duodamas man ženklą, kad dūmų detektorių padėčiau taip, kaip reikia. Matyt, reiks dar ir smalkių detektorių nuspirkt. Aišku, tos dūmų reguliavimo rankenėlės 100 metų jau neliesiu. Tik šiaip nesuprantu, kodėl jau gerai įsikūrenus pečiui pradėjo dūmyt.
Tai va taip mums atsiunčiamos situacijos. Jei turėtumėm gerą atmintį, būtumėm labai atsidavę ir atidūs, tai greičiausiai, kad kiekvieną situaciją iškart surištumėm su Dievu, su jo veikimu. Sugebėtumėm iškoduot kiekvieną sapną, ženklą, žmogų, gyvūną, pasiųstą situaciją, susidariusias aplinkybe, kodėl gavau ar praradau, kodėl dabar ir būtent čia. Greičiausiai, kad mūsų gyvenimas – programa, kaip koks teterio žaidimas, situacijos byra ir mes jas pagal savo sąmonės lygį vienaip ar kitaip trauktuojam ir dėl to atitinkamai elgiamės. Daug gyvenime tokių momentų. Kodėl mano tėvas mirė būtent taida, kai grižau iš Danijos Lietuvon atostogaut ir būtent tada, kai jau ilgą laiką negavau atlyginimo? Gal ten nuvažiavau tam žmogui grąžint skolos iš praeito gyvenimo? Kodėl bobutė, kai jau čia su ja gyvenu penktus metus, nei kalba, nei vaikšto ir reikia ją žiūrėt? Nes gal taip šlifuoju savo charakterio savybes? Gal toks planas mane čia, Varėnoj, užlaikyt, kad mažiau vadaločiaus po užsienius ir pasėdėjęs vienoj vietoj sukurpčiau kažką naudingesnio nei tik prasimanyt pinigų mokesčiams, maistui ir rūbams.