Šįvakar norėčiau trumpai parašyt apie „Kūlgrindos“, apeiginio folkloro grupės kūrybą. Ji susikūrė dar 1988, kitur rašo, kad 1990 metais, o jos įkūrėjai yra tie patys žmonės, kurie startavo Romuvą, senovės baltų religinę bendriją. Jie turi įdomią istoriją. (plačiau čia https://romuva.lt/apie/romuva/). Turi jie išleidę nemažai albumų. Jie atlieka senovines baltų giesmes senąja Rytų Aukštaičių tarme, kartais dzūkų. Vieną albumą išleidę ir prūsų kalba. Tiksliai nepasakysiu, ar patys kuria giesmes.
Giesmės labai gilios, sukoduotos, simbolizuotos, dabartiniam kali jugos miestiečiui iš tolo nesuprast ką giesme norima pasakyt, išjaust jos nuotaiką. Daug senovės lietuvių kalbos žodžių, todėl reikia pasišniukštinėt, kad išsiaiškint ką jie reiškia. Tokias giesmes geriau klausyt ne išlindus pasibėgiot ar kepant šašlykus, bet labai ramioj aplinkoj. Pats jų klausau, kai būnu vienas gamtoj ar prieš miegą. Tai leidžia pajust kaip per tas giesmes yra išreikšta meilė medžiui, gyviui, žmogui, dievybei. Nesunku pajust, kokiokj dorybėj žmonių gyventa ir kaip nusigyventa šiandien, kai už eurą parduosi ir sąžinę. Vienas ar kai su draugu keliaujam gamtoj, pakeliui kertam vienkiemius, bažnytkaimius kokius ir matos kaip esam nutolę nuo savęs. Dabar viskas labai paprasta. Paprasta apranga, kalba, architektūra, menas, visa tai atsispindi ir kaime, apie miestą ir kalbos nėra. Kaiman jau įžengė plastikas, palydovinės lėkštės, mašinos, alkoholis, tabakas, žoliapjovės ir visi miesto patogumai, malonumai.
Klausydamas šitų giesmių nusikeliu į Rytų Aukštaitiją, į girias, pilnas pilkapių, į tą gamtą, kiek ten jos dar likę. Kaip ten žmonių sugyventa su gamta. Yra išlikusių etnografinių kaimų, kur matosi, kad žmogus gyveno „gamtos ritmu“, kaip čia Varėna tokį savo turizmo šūkį pasirinkus.
Lietovoj yra daug folkloro atlikėjų kolektyvų, bet nė vienas taip giliai nepanardina į meditaciją kaip „Kūlgrinda“. Dauguma ansamblio dalyvių – moterys. Tai kai užtraukai kokią giesmę, plaukai pagaugais eina. Daug šakti! Per kirtanus taip retai kada būna, tik kelis kartus taip buvo. Geras jausmas. „Kūlgrinda“ tai sugeba. Pasidairykim po giesmes.
Giesmė „Dijūta kalnali“ (https://www.youtube.com/watch?v=fltvIv4XfyI). Pamėginkim išmedituot šitą mantrinę giesmę vakare, jau kai ramu, užsimerkim, išjauskim žinutę. Kita giesmė yra prašymas Jorio (pavasario dievybės) sušildyt žemę (https://www.youtube.com/watch?v=LKHQ-soi_x8). Dar va viena daina apie Jorją, kur jo prašoma paimt raktus, atrakint žamį, išlaist žolalį (https://www.youtube.com/watch?v=fxfSxV2cY3U). Labai graži sutartinė „Ljoj sese ljoj pana“ (https://www.youtube.com/watch?v=pVHC36TDU9A). Dar viena gili giesmė „Sodauto rūta sodauto“ (https://www.youtube.com/watch?v=gqtz-uYzflM). Čia paminėjau tik keletą giesmių tik iš vieno „Kūlgrindos“ albumo „Perkūno giesmės“.
Youtube puslapyje yra daug šios folkloro grupės giesmių. Pasiklausykit, pamedituokit į giesmių prasmę, gylį, švarą, šventumą. Tai mūsų, lietuvių kirtanai, kolektyvinis giesmių giedojimas dievybėms. Aišku, šitos giesmės – tai tik sauja dulkių mūsiškio sunaikinto krivių mokymo, kuris labai artimas Krišnos sąmonės filosofijai. Pakeitė krivių mokymą krikščionybė, bet jis čia, matyt, prigijo tik politiškai, ekonomiškai, nes nedaug žmonių užsiima dvasine praktika, mažai jų lanko maldos namus. Krikščioniais patampama dukart per metus, per didžiąsias metų šventes. Prabhupada sakė, kad 21 amžiaus liga – materija, tai ir šiaip nėra laiko melstis, reikia pinigą daryti, nu gal dar pasimelst ir paprašyt daugiau to pinigo, nes maža vis. Lietuviai, matyt, per daug pasąmonėj dar nenutolo nuo garbintų dievybių, krivių mokymo, kad neskuba sekt Kristum, kurio mokymo autentiškumo jau neaišku kiek beliko, labai supolitintas jo mokymas.
Tai va, tiems, kurie gyvena gamtoj, kuriems ji patinka, kas mėgtsa pasibūt vienas tyloj, galim pasibūtt su meditatyviom lietuviškom meditatyviom „Kūlgrindos“ giesmėm, kviečiančiom stabtelt ir pamąstyt kaip ir kuo gyveno mūsų protėviai, kas jiems buvo vertybės.