Šiemet sniego buvo nemažai palyginus su ankstesniais metais, o tokių jau buvo nemažai. Buvo reikalų nukasinėt takus, stogus. Namo vienšlaičio stogo nuolydis nedidelis, tai sniegą teko nukasinėt dukart. Tai sniegas buvo susiplojęs ir sunkus kaip koks betonas. Gerai, kad stogas skardinis, ne šiferinis, kaip kad senas buvo, tai ten daugiau su tėvu valydami palaužydavom šiferį nei to sniego nukasdavom 🙂 Dar vienąkart nukasiau sniegą nuo garažo stogo. Stogo kvadratūra apie 60 km. m. Sniego daug ir biškį. Sniegas buvo sunkus, tai tiesiog jį nustūmiau nuo vienšlaičio stogo žemyn. Tas žemyn, tai per tvorą pas kaimynę, nes pastatas prilipęs prie kaimynės tvoros. Realiai sakėm, kad ji paskęs pavasarį. Nepaskendo.
Šiandien ji ten pas save kažką krapštos, tai nuėjau paklaust, ką. Krūmus kažkokius apipylinėjo žemėm. Po to pasakė, kad mes čia ją užvertėm su tuo sniegu. Ji pati atsikasė krūmus, o sniegą permetė į siaurą tarpą tarp tvoros ir garažo sienos. Man nieko nesakė. Nu ok, galvoju. Būčiau atkasęs ją 🙂 Tai jau kitąkart, sutarėm, neversim jai kieman. Po to ji sako: „Va čia pavėsinės stogelis aplūžo, reiks ardyt. Reiks sūnui pasakyt“. Sakau: „Tai išardysiu, o lentgalius pasimsiu, kad jum niekur nereikėt jų nešt ir vežt.“ Tai sutarėm ir ji išėjo. Tai tą stogelį susprogdinau per pusvalandį, lentas persimečiau pas save per tvorą. Apsišiukšlino ta pavėsinė, nes pagalius lupinėjau, prisimėtė. Nu tai ok, atsivežiau dviračiu šepetį, šupelį, sušlaviau ir ramu. Kai Danijoj dirbom vidaus apdailloj, tai ten ne kaip mūsuose po statybininkų – kaip gyvatyne. Ten viską šluodavom, plaudavom patys. Matyt, toks susitarimas tarp užsakovo ir vykdytojo. Tai jau grįžtu namo, tik atsisėdu ir žiūriu gi tetos vyras, kur gyvena kitoj namo pusėj, prieina prie slyvos, kuri auga mūsų sklype, pasideda kibirą ir kažką krapštinėjas. „Nesupratau“, – galvoju. Žiūriu gi ima šepetį ir braukia per tą slyvą. Balina. „Nu tai reikia lįst laukan, – galvoju, – pasakyt apie tą sniegą pas kaimynę.“ Tai pasakiau. Po to jis ir sakys: „Čia reikia genėt šitą slyvą, kitą slyvą nupjaut, nes jau kerpėm nuėjus, o netoli esančią obelį irgi apgenėt. Padarysiu. Ir dar supjausiu lentgalius.“
Tai neblogai, galvoju. Ten tą stoginę nusprogdint buvo malonumas, kam gi nepatiktų griaut senienas 🙂 O čia kur buvęs, kur nebuvęs kaimynas po to atėjo. Nu tokia, rodos, paprasta situacija, o ji ir yra paprasta, bet rodo, kokia veikla kokius rezultatus duoda. Tas stogelis, tai čia lyg skolos grąžinimas, kompensacija už tą į jos kiemą suverstą sniegą, bet vien tik dėl to, kad nepatingėjau pasimosuot plaktuku ir šiek tiek pjūklu Krišna siunčia žmogų, kuris nori padaryt nepalyginamai daugiau. Tai ką jau kalbėt apie maldą, apie pamokslavimą, dvasinę pagalbą, prasado davimą. Mums už tai atlyginama gal ne po 5 minučių, kaip kad šiandien, bet užtat dešimteriopai ar net šimpteriopai. Krišna „Bhagavad-gitos“ ketvirto skyriaus (Transcendentinis žinojimas) 11 šlokoj sako: „Kaip žmogus man atsiduoda, taip Aš jam ir atlyginu. Kiekvienas visais atžvilgiais seka Mano keliu, o Pṛthos sūnau.“ Tik čia Jis nutyli vieną dalyką. Kad Jis atlygina ne tiek pat, ne santykiu 1:1, bet bent jau dešimteriopai ar šimteriopai. Krišna duoda maisto, pastogę net ir Jam neatsidavusiam, net ir čandalai, ateistui, impersonalistui, demonui. Jis žino vieną dalyką. Kad ir kas tu būtum, vieną dieną pas Jį ateisi. Kad ir koks sūnus būtų nenaudėlis bastūnas, tėvas vistiek žino, kad tas pargrįš ir jo kantriai laukia.