Kartą, kai platinau vietos turgely knygas, sulaukiau puikaus pasiūlymo „mest šitą amatą“. Kitą kartą buvo kiek kitokia situacija. Pusbrolis nusipirko iš kaimyno bitininko medaus. Sakau: „Va mano draugas netoli tavęs gyvena, irgi bitininkas, bet ekologinis, tai gal nori jo medaus paragaut“? Tas pasakė, kad ir šitas medus jam geras, tai kam dar. Bet sutarėm, kad paimsiu tik šiek tiek to medaus paragaut. Tai ir paėmiau. Tai ir paragavo. Užsiprašė trijų didelių talpų sakydamas, kad pirmo kaimyno medaus su ekologiniu nėr ką lygint. Sakau: „Kad jau per vėlai susgribai, nes tą medų atidavė kitiems žmonėms pardavinėt“. Pasakė, kad vistiek imtų, jei atsirastų. Pasakiau, kad jis bus maždaug dvigubai brangesnis, tai tas pasakė, kad jam nesvarbu 🙂 Pavyko pagaliau to medaus šiek tiek gaut.
Skonis. Mums kažkas gražu, skanu, miela, patinka, mylim, esam tik iki to momento, iki to taškelio, kol nepamatom gražiau, skaniau, mieliau, labiau patinkančio. Keičiam darbą dėl keliasdešimt eurų didesnio atlygio, „seną“ mašiną keičiam keliais metais naujesne. O kur dar kasmet geometrine progresija „senstanti“ elektronika, dviračiai, kiti daiktai ir net žmonės! Bet čia parašysiu ne apie vartotojišką požiūrį, kad keičiam daiktus kaip kojines, lengva ranka išmetam ir perkam naują, bet apie tai, kaip laikomės kažko įsikibę, ko nederėtų laikytis įsikibus.
Kodėl daugiau nei trisdešimt metų valgiau mėsą, žuvį, kiaušinius? Nes nebuvau ragavęs kokybiško, tikro vegetarinio maisto. Dabar ir lygint nėra ką. Baisu ir prisimint tą mėsą ir žuvį. Baisus skonis, kvapas, energetika. Buvo laikai, kai nusivešdavau studentų laikais mamos prikeptus kotletus į Druskininkus, mat ten mokiaus, ir lesdavau juos savaitę, dvi. Šeimininkė buvo taupi, labai taupi. Išjunkdavo šaldytuvą ir patardavo žiemą man tuos katlietus laikyt spintelėj po palange. Nu tai jie ten smagiai apipelydavo, aplipdavo, bet nugramdydavau ir lesdavau, nes nelabai buvo ką lest. O šiandien? Šiandien valgau tik tą dieną pagamintą maistą ir labai retai kada papuola jį pabaigt jau kitą dieną. Šviežios daržovės, grūdai, vaisiai, uogos, riešutai, pieno poduktai. Nevalgau ne bhaktų ruošto maisto, visokių svogūnų, česnako, porų, krienų, majonezo, garstyčių ir dar daug ko. Tai ir yra skonis, aukštesnis skonis. Jis pasikeitė tą pačią dieną, kai pasiklausiau bhaktų paskaitų. Tai tas skonis, kaip ir sakau pasikeitė per dieną, tam nereikėjo 5 ar 10 metų, bet jau pačiam buvo virš 30 metų. Kai kurie dalykai Krišnos sąmonėj keičias greitai, kai kuriems reikia laiko, darbo, kantrybės. Bet prasto maisto skonis buvo ne todėl, kad man bėgo seilės nuo cepelinų ir balandėlių, bet kad visiškam neišmanyme buvau.
Tai čia buvo maistas. O kur muzika, knygos, renginiai ir dar kiti dalykai? Muzika nemirė, ji gyva, bet ji pasikeitė, nes pasikeičiau aš. Neklausiau roko ar metalo, bet ir ne dvasines giesmes. Neskaičiau romanų, bet ir ne Šrimad-Bhagavatam. Nesilankydavau klubuose a vakarėliuose, bet ir ne šventykloj. Tie dalykai visada buvo pašonėj, bet juos pamatom, kai tik šiek tiek pasikeičia, prasiplečia, prašviesėja mūsų sąmonė. Juk pažįstamas jausmas, kai po kažkiek laiko į tą patį daiktą, žmogų ar reiškinį žiūrim visai kitaip, ar ne? Tai tarsi pamatyt draugą po keliasdešimties metų. Vos bepažintumėm ar išvis nebe.
Laikomės kažko įsikibę, nes juk kartais patogu nesikeist, tupėt vienoj vietoj ir maigyt pultelio mygtukus ant minkštos sofos. Patogu nemąstyt, patingėt, nepasidomėt, šiek tiek apkerpėt, ignoruot, pamiršt, nesiaiškint, neieškot. Juk viskas yra ir bus gerai, ar ne? Bet čia spąstai. Mes augam tik ieškodami, keliaudami, atrasdami. Nesam užprogramuoti. Mes tik ieškojimais ir skiriamės nuo visų likusių mus supančių būtybių. Ko kacinas gali ieškot? Miki mauzo arba kur čia padrybsot. Ciucikas irgi tik kaulo ieško, kur prisnūdus, būdos ir poros. Čia visi jų poreikiai. Bet mes gi žmonės, mums duota laisvė rinktis, skirti gėrį nuo blogio, eit ar neit, pradėt ar ne. Pasinaudokim mums duota laisve, kad vėliau nesigailėtumėm. Pats didžausias nusivylimas ateina tada, kai pradedam gailėtis kažko nepadarę ar padarę ne taip.