Sekmadienį eilinį kart lankiaus Vilniaus miestelin, tik šįkart iš traukinio šokau ne tiesiai trolebuisan, bet paspirtukan knygyno skelbimų pakabinėt. Tram pam pam sau lėtai mindžiuoju, kabinu juos šen ten ir prie VGTU centrinių rūmų prie manęs sustojo moteris. Nulupinėju skabes nuo skelbimų lentos, o šalia sustojo moteris, laukia ir žiūro ką čia padoraus pakabinsiu. Sakau jai: „Laba diena“. Ji man atsakė ir paklausė, ką čia kabinsiu. Pasakiau, kad čia knygyno skelbimas, knygos apie tikėjimą, religiją, psichologiją, filosofiją. Pasakiau, kad yra nemokamų žurnalų ir knygų, tai ta labai nustebo kaip šiais laikais knygos gali būt nemokamai dalinamos. Ji prisistatė Maryte. Pensijinio amžiaus, dirba vienoj kavinėj indų plovėja. Pradėjo kalbėt apie šiuos laikus, kaip valdžia guja žmones, lobsta, suka aferas. Pasakė kad yra toks „Laisvas laikraštis“, tai ten daugiau apie tai galiu pasiskaityt. Pasakė, kad tas laikraštis dabar platinamas tik „Norfos“ parduotuvėse, nes valdžia apribojo jo platinimo vietas. To laikraščio vyriausiajam redaktoriui užvestos 28 bylos, buvo papuolęs į avariją (įtariama, tyčia sukeltą trečių asmenų).
Nu tai grįžęs namo užsakau pasižiūrėt to „Laisvo laikraščio“ (https://bukimevieningi.lt/tag/laisvas-laikrastis/), Facebook (https://www.facebook.com/profile.php?id=100066960762117). Panašu į nepriklausomą žiniasklaidą, nes nėra jokių reklamų, horoskopų, sportų, kriminalų, pramogų ir kitų blevyzgų.
Kaip tik neseniai ir draugas pasakojo nutikimą, kad sutranzavo jį vienas žmogelis. Tai jis irgi, pasirodo, panašaus sukirpimo. Jis teisininkas, vastybė prieš jį iškėlus daug bylų, jis jai – irgi. Pasipasakojo esąs labai neparankus žmogus valdžiai.
Kovot reikia, bet kiek realiai naudos atneša tokios pavienės iniciatyvos, sunku pasakyt. Reikia ne su valžia kovot, o žmones šviest, duot jiem dvasines žinias, kad ir Krišnos sąmonę. Anksčiau ar vėliau tokie žmonės vėliau bursis į bendruomenes, gyvenvietes ir pasieks maisto, medicininio aptarnavimo, švietimo, energetinę nepriklausomybę. Geriausia kova – ne spjaudytis ir spardytis, o eit ir organizuot kažką, ką tau atrodo reikia organizuot. Jei man nepatinka vienas nesąžiningas darbdavys, antras, trečias, tai pats sau tampu darbdaviu. Nepatinka užtręštos daržovės, tai sodinu savo. Nerandu vietos tarp pasauliečių, einu į bendruomenę arba pats ją kuriu. Va taip reikia daryt. Kartą mačiau gerą karikatūrą, vaizduojančią kaip virš aukšto skardžio esančioj tribūnoj mojuoja politikas, o vienas rinkėjas nulipo nuo ilgos lentos, ant kurioj ta ribūna stovi ir nuėjo sau. Antraštė skelbė panašiai į „Jei manai, kad nuo tavęs nieks nepriklauso, klysti“.