Šiandien mūsuose minima sausio 13-osios įvykių 30-metis. Tai buvo paskutinis kartas, kai prieš valstybę, piliečius užsienio valstybė smurtavo atvirom kortom. Man tada buvo 6 metai. Stoviu prie lango ir toks didelis nerimas kas ten, už 78 kilometrų nuo mano namų vyksta. Baimė ir nerimas. Dar, atrodo, mama pasakė, kad pora mūsų giminės vyrų dalyvauja tuose įvykiuose. Vieną iš tų žmonių valstybė įvardino Laisvės gynėju. Buvo laikai. Vienas švedų režisierius kartą sakė, kad lietuviai ypatingi, nes kas tik nebandė čia šeimininkaut: prancūzai, vokiečiai, lenkai, rusai – vistiek mums pavyko išsaugot identitetą. Šrila Prabhupada dažnai savo knygose rašo, kad mes tapatinamės su kūnu, o paskui jį ir su tautybe, lytim, pareigom ir dar daug kuo. Iš viso to kyla konfliktai, karai – vidiniai ir išoriniai.
Laisvė yra vidinė ir išorinė. Išorinę ginam vėliavom, ginklais, vidinę gi – dvasine praktika. Aplink tiek daug smurto: vagystės, žmogžudystės, skerdyklos. Kur tų žmonių ir gyvūnų laisvė? Ar aš tkrai laisvas palaikydamas skerdyklų, tabako, alkoholio pramonę? Ar laisvas rinktis vieną iš dviejų melagių į prezidentus? Naujiena labai sena. Mes – kaliniai. Šito materialaus pasaulio, šitos Žemės kaliniai. Deivė Durga, Vešpaties Šivos žmona turi raktus nuo kiekvienos įkalinimo kameros. Prabhupada „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” įvade rašo: „Jei gyvoji esybė teigia esanti nekontroliuojama, laisva – ji nepilno proto. Gyvoji būtybė visapusiškai kontroliuojama, bent jau savo sąlygotame gyvenime“. Bet tai ne kalėjimas praleisti jame ateinančius 40 metų ar iki gyvos galvos kaip kad Angolos pataisos namuose Luizianoje, Amerikoje. „Kas nori būti laisvas, nori išsivaduoti, tas visų pirma privalo patirti, jog jis nėra materialus kūnas. Išsivaduoti, pasiekti mukti – tai nepriklausyti nuo materialios sąmonės“, – rašo Prabhupada. Esam savo sąmonės, kūno kaliniai.
Aišku, pažiūrėjus iš šono viskas atrodo kiek žemiškiau. Airiai buvo po anglų padu nuo Kromvelio laikų, 500 metus, indai – 200 metų. Kur dar visa Afrika, Australija, Amerika! „Turtingos“ šalys valdė „neturtingas“. O iš tikro tai pirmos pralobo antrųjų sąskaita. Tai tiek istorija, tiek politika. Bet esmė jau įvardinta – materiali sąmonė ir netikras ego. Iš to išplaukia demokratiškas džiunglių įstatymas „kas mano, ne tavo, kas tavo – mano“. Visam šitam marazmui išnarplioti Krišna BG 2 skyriaus 45 posme sako Ardžunai: „<…> O Arjuna, tapk transcendentalus guṇų atžvilgiu, laisvas nuo visų priešybių, atsisakyk siekių kažką laimėti ar išsaugoti šiame pasaulyje ir susitelk savajame „aš““. Prabhupada panašiai ragino ir Mahatmą Ghandį telktis labiau į dvasinį, ne į materialų pasipriešinimą anglams.
Ačiū protėviams, partizanams, kariams, savanoriams, bet ar aš laisvas? Ar negyvenu tarp troškimų ir troškimais? Ką renkuosi kiekvieną akimirką – laisvę ar kalėjimą? Kaip Radhanatha svamis sakė, maitinu gerą ar blogą šunį. Skaitant „Šrimad Bhagavatam”, „Bhagavad-gita. Kokia ji yra” ir kitus šventraščius randu, atrodytų, prieštaringos informacijos. Pavyzdžiui, „Šrimad Bhagavatam” 4 giesmėj rašoma, kad šeimyninis gyvenimas – tarsi tamsus apleistas šulinys, bet Prabhupada sakė, kad Krišnos sąmonės judėjimas – grihasthų, t.y. šeimos žmonių judėjimas. Bet po kiek laiko suprantu, kad tai nėra prieštaravimas, nes man paliekama laisvė rinktis, kas man dabar svarbiau – dvasiniai ar šeimos reikalai. Jei neišsvaizduoju pirmų be antrų, renkuosi pastaruosius. Krišna, kaip tėvas, jis pasako sūnui kas jo laukia, bet jo nesulaiko. Kartą, dar pačioj Krišnos sąmonės pradžioj vienoj šventykloj lankės toks vyras. Jis manė, jam dar ne laikas toj šventykloj apsigyvent, tarnaut, tai nusprendė išvis nesirodyt. Šrila Prabhhupada nesulaikė jo už rankos, neužrakino durų, tik labai maloningai pasakė „sugrįžk“. Ir tam žmogui pradėjo sapnuotis tas prašymas, nuolat galvojo apie tai. Sugrįžo. Jis buvo laisvas. Tas labai žavėjo visus. Prabhupada niekad iš žmogaus nieko nesitikėdavo, nekurdavo planų, projekcijų, neišnaudodavo jo. Jis buvo laisvas, norėjo tokius matyt ir aplinkinius. Tuo jis pritaukė labai daug žmonių.
Iš tikro dar esam laisvi turėdami dvasines žinias, kai jau žinom ką pasirnkdami ką gausim. Aplinka transliuoja individo, pajamų, vartojimo laisvę, bet tai klaidinantis dalykas. Žmonės dėl to kenčia. Laisvė – tai kai žinau kas esu, t.y. iš kur atėjau, ką čia turiu veikti ir kur keliausiu po fizinio kūno mirties. Tai savo ir kitų tikrosios padėties žinojimas. Ypač savosios.
Pabaigai pasidalinsiu Trakų romuvos vaidilos laisvės gynėjų dienos 30-mečio progai skirtu kūriniu. Būkit laisvi!
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000136644/vidmantas-velicka-sausio-13-osios-daina?fbclid=IwAR0f63edE5t29GbkZvhDD9wMRzTM7Z1a00ChLKiQosy4wbUQhKnIiFxuFqo