Gyvenam su bobute namely su daug langelių – net 16! Ir reikia juos valyt. Ir iš išorės, ir iš vidaus, po to dar žaliuzes nusiurbt, tada nušluostyt. Ilga ir nuobodi ceremonija. Iš lauko pusės tai, aišku, stiklai neblizga, nes namas prie kelio, o ir po žiemos dūmyjimų visų. Tai galvoju sau, ai kad iš vidaus normaliai, vos ir nevalyti gerai jie čia dar, bet gal kartą prašluostysiu lengvai ir tiek. Turiu tokį elektrinį langų valiklį, kad kai langą jau išmuzoji plovikliu, jis kaip siurbliukas sutraukia vandenį nuo stiklo. Reklama, aišku, sakė, kad užteks vieną kartą prabraukt ir jau blizės. Bet iš lauko pusės tris keturis kartus reikia braukyt. Reklama. Nu o iš vidaus tai po dukart prabraukiu. Bet esmė, kad š vidaus pusės vanduo būna beveik juodas. Nieko sau, galvoju. Atrodo blizga tas stiklas, o vanduo murzinas kaip reikiant.
Tai iškart parėjo mintis, kad taip ir gyvenime kartais būna. Galvojam patys sau, kad beveik angelai esam, nes atsisakėm cigarečių, mėsos, nu gal dar žuvies. Bet kad angelo nebuvom sutikę, o galvojam, kad tokie ar jau panašūs esam. Gal aukodamas šventyklai 50 eurų išsivaizduoju, kiek daug ją paremiu, bet kur padedu likusius 2537 eurus? Jei laikausi pasninko per ekadašį, tai ką ir kiek valgau eilinę dieną? Ir dar pilna panašių pavyzdžių, rodančių kaip kartais stipriai apsigaunam.
Jei galvoju, kad esu šventas, tai kiek tas šventasis kitų tokiais padarė? Jei aš draugiškas, kiek draugų turiu? Gal rūpestingas, tai kiek manyje paguodos ieškančių? Gydytojas? Kiek pagydau? Nepatingėkim išsiplaut langą, savivokos langą, kad nepagalvotumėm šventaisiais patapę.