Lenkija yra mums artmiausia šalis su kalnais. Lenkijos – Slovakijos siena eina aukščiausia Karpatų kalnų dalis – Tatrai. Tatrų viršukalnė yra Slovakijoj, tai 2655 metrų aukščio Gerlacho kalnas. Mes leidomės link Rysų kalno (2503 m).
Prariedėję 9,5 valandos traukiniu nuo Vilniaus, vidurnaktį atvykom į senąją Krokuvą. Nakvynė senamiesčio bute su aukštom lubom, kokliniu pečium ir leidžiamės Zakopanėn. Tai Lenkijos vizitinė kortelė. Turizmo sezonas prasideda tik birželio pabaigoj, o ir trunka tik pora mėnesių. Turistų jau yra, bet sezono metu, reik manyt, jų čia 10 kartų daugiau.
Susirandam savo rezidenciją, o ji miestelio pakrašty. Kambarėlis nedidelis, bet su terasa ir vaizdu į kalnus. Tik išvykimo dieną į tą mūsų rezidenciją atvyko dar kažkas, tad poilsis buvo labai ramus. Ką gi, pusryčiai ir leidžiamės į trasą. Suplanavom apie 15 km nužygiuot. Atėjom prie Tatrų nacionalinio parko, parodėm įsigytus bilietus ir pirmyn! Gana statokas kopimas su upeliais, gražiais vaizdais. Čia jau nemažai kopinėtojų, kurie, matos, tai valgo, tai fotografuojas, tai ilsis. Takas labai saugus. Kažkas čia gerai padirbėjo, nes visa trasa su patogiom pakopom. Čia kažkas laaabai padirbėjo! Aišku, tai populiari turistinė trasa, todėl čia viskas patogu: žymėjimai, rodyklės, laiptai su laipteliais ir, žinoma, vaizdai. O jie čia didingi ir jų daug.
Kitą dieną nusimatė stiprus lietus, tai nutarėm kopt į šalia Zakopanės esančią Gobalowkos kalvą. Čia per beveik 4 minutes užkelia funikulierius, bet mes paprastai ir savarankiškai. Čia per daug nieko ypatingo: maitinimo įstaigos, pindikliuškų kioskeliai ir terasa su paplūdimiu ir panorama į Zakopanę. Tai dar šen ten paslampinėjom ir su rūku pargrįžom trobon.
Rytą jau pasistrykčiodami keliaujam link Morskie Oko. Tai labai lankytina vieta. Iš čia veda kelias į Rysy viršukalnę, kuri yra jau Slovakijoj. Išlipam didelėj mašinų stovėjimo aikštelėj ir 8 km pėdinsim iki Morskie Oko. Žygiautojų daug. Čia vėlgi lengva atkarpa, nes kelias asfaltuotas, nestatus ir juo strakalioja net vaikai. Lazdos ėjimą labai palengvina, tai už 2,5 val. jau pasiekiam tikslą. O tikslas labai gražus. Kažkas nerealaus! Jei nebūčiau apsilankęs Norvegijos vizitinėj kortelėj, Lofotenuose, ar Airijos vizitinėj kortelėj, Cliff of Moher, tai gal būčiau ir nualpęs. Tikrai gražu! Net po Airijos, Prancūzijos, Norvegijos, Olandijos, Danijos ir net po Indijos Himalajų. Užkandam ir užkandžiais pasidalinam su vietiniais drąsiais paukštukais. Lesa net ant rankos nutūpę. Tokio mielumo jie! Tai pašmirinėjam ir leidžiamės eit kalnų ežero pakrante. Net nesvokiam jo dydžio, nes kitam krante žmonės lyg žirniai, bet šiaip jau žiūrint neatrodo jis didelis. Matyt, kalnai tokį vaizdą sudaro. Tai apeinam pusę ežero ir žiūrim, kad yra takas viršun link kito ežero, kuris kriokliu pasiekia žemiau esantį. Valio! Lipam! Teko intensyviau kokį pusvalandį paprakaituot ir voila! Mes jau čia! Ežero pakrantėj stovi didžiulis dar 1938 m. pastatytas metalinis kryžius. Tai čia vėl pasibūnam ir pėdinam toliau nes laikas eina, o dar gi sugrįžimas laukia ten toli, apačioj.
Tai ir šitą ežerą apeinam, o jo pusiaukelėj vėl status kopimas link Rysy viršukalnės. Iki jos dar maždaug apie 2,5 val. Toloka, ilgoka ir statoka. O ir laiko jau nebėra, neplanavom. Gal kitąkart. Ten jau ir sniego kai kur yra, o vietomis iki 80 cm, nes pamatavau su lazda. Bet sniegas netrukdytų eit. Laikas trukdytų. Tai dar šiek tiek pasibūnam ir slenkam atgal. Pamačiau link mūsų iš aukštai judantį tašką ir sugalvojau jį pakalbint. Tas taškas, pasirodo, vietinis, lenkas. Jis grįžta nuo viršūnės. Kopė vienas su viena lazda. Parodė nuotraukas. Gražu. Daug laipioja jis: Europa, Azija. Keliautojas, kaip ir mes. Kelio brolis. Pasišnekučiuojam ir skirstomės. Pabaigėm apeit nuostabaus skaidrumo ežerą. Jo vanduo ypatingas. Rodos, kad ne vanduo čia, o koks nors burnos skalavimo ar langų valymo skystis. Tokia įdomi jo spalva ir atspalvis. Kalnuose ypatinga viskas: vanduo, medžiai, oras, saulė, dangus.
Parvykom namo ir jau ryte ruošiamės Krokuvon. Nusiperkam tradicinių Zakopanės karvių pieno sūrių ir leidžiamės atgal. Čia vėl smagūs pasivaikščiojimai po senąją Krokuvą, kuri šiek tiek panaši į mūsų Vilnių. Aplankom kelias vegetarines kavines ir pėdinam link Vavelio pilies. Pakeliui užsukam į šv. Bernardo bažnyčią. Apakę nuo jos vidinio grožio pėduojam toliau. Štai ir garsioji Vavelio pilis! Pasivaikštom po jos aikštes, kiemus ir užkampius, nueinam prie plačiosios Vyslos. Dar šiek tiek poilsio jos pakranrėse ir slenkam link autobusų stoties. Laukia naktinė autobusinė kelionė Vilniun.
Tradicinė Zakopanės stiliaus architektūra.
Zakopanės Šv. Šeimynos bažnyčia.
Tokio interjero nesitikėjom.
Zakopanės Šv. Antano Paduviečio bernardinų bažnyčia.
Tikėjimo pagrindas – tikėjimas.
Tatrų peizažai.
Dar viena Zakopanės sena medinė bažnytėlė.
Morskie Oko peizažai.
Viršutinis ežeras kriokliu papildo žemutinį.
Gyvūnai baikštūs, nes baimė – nuolatinis jų palydovas. Mažai kur gyvūnai gali jaustis saugūs ir laisvi.
Paveikslai iš vienos Krokuvos vegetarinės kavinaitės.
Krokuvos šv. Bernardo bažnyčia.
Taikos balandis?
Šventovės, tai dvasinio pasaulio salos šito materialaus pasaulio vandenyne.
Šv. Pranciškus Asyžietis.
Šv. Simono iš Lipnicos relikvijos.
Vavelio pilies fragmentas.
Vavelio katedros fragmentas.
Pilies kiemas.
Vavelio pilis, tai architektūros stilių puokštė.