Lenkija yra mums artimiausia šalis su kalnais. Lenkijos – Slovakijos siena eina aukščiausia Karpatų kalnų dalis – Tatrai. Tatrų viršukalnė yra Slovakijoje, tai 2655 metrų aukščio Gerlacho kalnas. Mes leidomės link Rysų kalno (2503 m).
Prariedėję 9,5 valandos traukiniu nuo Vilniaus, vidurnaktį atvykome į senąją Krokuvą. Nakvynė senamiesčio bute su aukštomis lubomis, kokliniu pečiumi, ir leidžiamės Zakopanėn. Tai Lenkijos vizitinė kortelė. Turizmo sezonas prasideda tik birželio pabaigoje, o ir trunka tik porą mėnesių. Turistų jau yra, bet sezono metu, matyt, jų čia dešimt kartų daugiau.
Susirandame savo rezidenciją, o ji miestelio pakraštyje. Kambarėlis nedidelis, bet su terasa ir vaizdu į kalnus. Tik išvykimo dieną į mūsų rezidenciją atvyko dar kažkas, tad poilsis buvo labai ramus. Ką gi, pusryčiai ir leidžiamės į trasą. Suplanavome apie 15 km nužygiuoti. Atėjome prie Tatrų nacionalinio parko, parodėme įsigytus bilietus ir pirmyn! Gana statokas kopimas su upeliais, gražiais vaizdais. Čia jau nemažai kopinėtojų, kurie, matosi, tai valgo, tai fotografuojasi, tai ilsisi. Takas labai saugus. Kažkas čia gerai padirbėjo, nes visa trasa su patogiomis pakopomis. Čia kažkas labai daug padirbėjo! Aišku, tai populiari turistinė trasa, todėl viskas patogu: žymėjimai, rodyklės, laiptai su laipteliais ir, žinoma, vaizdai. O jie čia didingi ir jų daug.
Kitą dieną nusimatė stiprus lietus, todėl nutarėme kopt į šalia Zakopanės esančią Gubalovkos kalną. Čia per beveik 4 minutes užkelia funikulierius, bet mes pėstute, paprastai ir savarankiškai. Čia per daug nieko ypatingo: maitinimo įstaigos, kioskeliai ir terasa su panorama į Zakopanę. Tai dar šen ten paslampinėjome ir su rūku pargrįžome trobon.
Rytą, jau pasistrykčiodami, keliaujame link Morske Oko. Tai yapč lankytina vieta. Iš čia veda kelias į Rysų viršukalnę, kuri yra jau Slovakijoje. Išlipame didelėje mašinų stovėjimo aikštelėje ir 8 km pėdiname iki Morske Oko. Žygiautojų daug. Čia vėlgi lengva atkarpa, nes kelias asfaltuotas, nestatus, ir juo strakalioja net vaikai. Lazdos ėjimą labai palengvina, tai už 2,5 valandos jau pasiekiame tikslą. O tikslas labai gražus. Kažkas nerealaus! Jei nebūčiau apsilankęs Norvegijos vizitinėje kortelėje, Lofotenuose, ar Airijos vizitinėje kortelėje, Mohero uolose, tai gal būčiau ir nualpęs. Tikrai gražu! Net po Airijos, Prancūzijos, Norvegijos, Olandijos, Danijos ir net po Indijos Himalajų!
Užkandam ir užkandžiais pasidaliname su vietiniais drąsiais paukštukais. Lesa net ant rankos nutūpę. Tokio mielumo jie! Tai pašmirinėjam ir leidžiamės eiti kalnų ežero pakrante. Net nesuvokiame jo dydžio, nes kitam krante žmonės atrodo kaip žirniai, bet šiaip jau žiūrint neatrodo jis didelis. Matyt, kalnai tokį vaizdą sudaro. Apeiname pusę ežero ir žiūrime, kad yra takas viršun link kito ežero, kuris kriokliu pasiekia žemiau esantį. Valio! Lipame! Teko intensyviau kokį pusvalandį paprakaituoti, ir voila! Mes jau čia! Ežero pakrantėje stovi didžiulis, dar 1938 m. pastatytas metalinis kryžius. Tai čia vėl pasibūname ir pėdiname toliau, nes laikas eina, o dar gi sugrįžimas laukia ten toli, apačioje.
Apeiname šį ežerą, o jo pusiaukelėje vėl status kopimas link Rysų viršukalnės. Iki jos dar maždaug 2,5 valandos. Toloka, ilgoka ir statoka. Laiko jau nebeliko, neplanavome. Gal kitąkart. Ten jau ir sniego kai kur yra, vietomis iki 80 cm, nes pamatavau su lazda. Bet nei sniegas, nei likusios jėgos netrukdytų eiti. Laikas trukdytų. Tai dar šiek tiek pasibūname ir slenkame atgal. Pamačiau link mūsų, iš aukštai judantį tašką, ir sugalvojau jį pakalbinti. Tas taškas, pasirodo, vietinis lenkas. Jis grįžta nuo viršūnės, kopė pats vienas su viena lazda. Parodė nuotraukas. Gražu. Daug laipioja: Europa, Azija. Keliautojas, kaip ir mes. Kelio brolis. Pasišnekučiuojame ir skirstomės.
Pabaigėme apeiti nuostabaus skaidrumo ežerą. Jo vanduo ypatingas. Rodos, kad ne vanduo čia, o koks nors burnos skalavimo ar langų valymo skystis. Tokia įdomi jo spalva ir atspalvis. Kalnuose ypatinga viskas: vanduo, medžiai, oras, saulė, dangus.
Parvykome namo ir jau ryte ruošiamės Krokuvon. Nusiperkame tradicinių Zakopanės karvių pieno sūrių ir leidžiamės atgal. Čia vėl smagūs pasivaikščiojimai po senąją Krokuvą, kuri šiek tiek panaši į mūsų Vilnių. Aplankome kelias vegetarines kavines ir pėdiname link Vavelio pilies. Pakeliui užsukame į šv. Bernardo bažnyčią. Apakę nuo jos vidinio grožio, pėdiname toliau. Štai ir garsioji Vavelio pilis! Pasivaikštome po jos aikštes, kiemus ir užkampius, nueiname prie plačiosios Vyslos. Dar šiek tiek poilsio jos pakrantėse ir slenkame link autobusų stoties. Laukia naktinė kelionė į Vilnių.
Tradicinė Zakopanės stiliaus architektūra.
Zakopanės Šv. Šeimynos bažnyčia.
Tokio interjero nesitikėjom.
Zakopanės Šv. Antano Paduviečio bernardinų bažnyčia.
Tikėjimo pagrindas – tikėjimas.
Tatrų peizažai.
Dar viena Zakopanės sena medinė bažnytėlė.
Morskie Oko peizažai.
Viršutinis ežeras kriokliu papildo žemutinį.
Gyvūnai baikštūs, nes baimė – nuolatinis jų palydovas. Mažai kur gyvūnai gali jaustis saugūs ir laisvi.
Paveikslai iš vienos Krokuvos vegetarinės kavinaitės.
Krokuvos šv. Bernardo bažnyčia.
Taikos balandis?
Šventovės, tai dvasinio pasaulio salos šito materialaus pasaulio vandenyne.
Šv. Pranciškus Asyžietis.
Šv. Simono iš Lipnicos relikvijos.
Vavelio pilies fragmentas.
Vavelio katedros fragmentas.
Pilies kiemas.
Vavelio pilis, tai architektūros stilių puokštė.