Kartą, gal prieš mėnesį, gaminausi pietus. Prieš tai ryte sumaišiau ryžius su lęšiais ir užpyliau vandeniu, kad pabrinktų. Atėjo pietūs, praėjo pietūs, o po kelių dienų vėl prisireikė to indelio, kur buvo lęšiai su ryžiais pamerkti.
Atidariau spintelę, išsiėmiau indelį ir… žiūriu – ten jau kažkas apsigyveno. O gi lęšis! Išaugo centimetro, gal kiek didesnis daigelis. Tamsioj spintelėj, nerūdijančio plieno indelyje, su keliais likusiais lašais vandens, sudygo lęšis.
Tai bent kaip jis norėjo gyvent, galvoju. Kartais tiek nedaug sąlygų reikia naujai gyvybei: skylė stoge – ir štai medis jau pribaigė stogą; gėlė ar žolės kuokštelis – iš po namo pamato. Ir visi jie randa savo kelią.
Medžiai ant apleistų pastatų stogų, pelėdos tamsiose vietose, žuvys – šaltam vandeny, kupranugariai – dykumoje. Net tamsi spintelė tiko lęšiui. Visi gyvent nori, net asketiškom sąlygom. Tai ko mes čia taip lupamės gyvent? Ko norim, ko siekiam?
Žmonės irgi gimsta įvairiausiomis sąlygomis – dykumose, kalnuose, alkoholikų šeimoje, karaliaus rūmuose, karo ar bado metu, per šventes. Kartais gimimo aplinkybės vėliau nulemia, kas tie žmonės bus ir ką veiks. Vedos sako, kad palankesnės gimimo sąlygos rodo geresnę gimstančiojo karmą.
Pažįstu vieną indusą, kurį su seserim paliko biologiniai tėvai, o globoti juos ėmėsi danų šeima. Šiandien tas indusas sėkmingai sukūrė šeimą, užsiima verslu, labai turtingas. Štai kokios karmos vingrybės. Tai kokia jo karma – gera ar ne? Ne už gerus darbus tėvai paliko, bet ir ne už blogus tapo turtingas.
Labiausiai šviečia mintis: bekūnis nori gaut kūną bet kokiom aplinkybėm, ypač žmogaus. Vedose rašoma, kad šitoje visatoje yra 8 400 000 gyvybės formų, iš jų 400 000 – žmogaus. Pačią žmogaus gyvybės formą gauti sunkiau nei rast adatą vandenyno dugne.
Kaip ir kartais mes imamės didelės skolos, nes neturim pinigų, o karma per intelektą ar sugebėjimus neduoda – bet norim, todėl sutinkam metų metus sunkiai vargt dėl tos skolos. Taip ir siela: kad eitų toliau, tobulėtų, reikia pereit evoliucijos etapus. Kaip be kūno pereisi?
Čarlzas Darvinas kalbėjo apie evoliuciją, sakydamas, kad evoliucionuoja kūnai, ne sielos. Vedose sakoma, kad mes, sielos, arba puolėm iš dvasinio pasaulio, arba einam link jo. Šrila Prabhupada sako: nesvarbu, kaip buvo, svarbu kokioj padėty esame dabar, ką čia turim veikt ir kur eisim po mirties. Pagal savo karmą gaunam kūnelį, gimimo aplinkybes ir visus kitus ateinančius dalykus. Mūsų tikslas – sielos evoliucija.