Kartą, gal prieš mėnesį, gaminausi pietus. Prieš tai ryte sumaišiau ryžius su lęšiais ir užpyliau vandeniu, kad pabrinktų. Atėjo pietūs ir praėjo pietūs. Po kelių dienų vėl prisireikė to indelio, kur buvo lęšiai su ryžiais pamerkti. O gi atsidarau spintelės duris, išsiimu tą indelį ir žiūrau, kad ten jau kažkas appsigyveno. O tai kas apsigyveno?! O gi lęšis!. Išaugo centrimetro, gal kiek didesnis daigelis. Nieko sau, galvoju. Čia, tamsioj spintelėj, nerūdijančio plieno indely, kurio dugne bus likę keli lašai vandens, sudygo tas lęšis. Tai bent kaip jis norėjo gyvent, ar ne? Kartais tiek nedaug sąlygų reikia rastis naujai gyvybei: skylė stoge ir jau žiūrėk rados medis, kuris tą stogą pribaigė (yra čia tokių variantų Varėnoj). Medžiai ant apleistų pastatų stogų, gėlė ar žolės kuokštelis iš po namo pamato. Jie ką, geriau nieko nerado? Juk, rodos, tiek daug dalykų reikia naujai gyvybei – ir saulės, ir šilumos, ir šviesos, ir drėgmės, ir slėgio, vėjo, ir dar ko tik nori. Bet atsiranda bent mažiausia galimybė ir štai daigelis, štai žiedelis. Kažkaip jaučias, kad čia visi nori gyvent, kad ir asketiškom sąlygom. Kažkas prisitaiko prie vandens stygiaus (kupranugaris), kažkas prie šalčio (baltas kailis ar plunksnos), pelėdai tinka tamsa, žuviai – šaltas vanduo, kažkam va ir tamsi spintelė tiko – įvairiausi variantai. Tai ko mes čia taip lupamės gyvent? Ko norim, siekiam?
Žmonės irgi, žiūrėkim, kokiom įvairiom sąlygom gimsta – dykumose, kalnuose, alkoholikų šeimoj, karaliaus rūmuose, karo ar bado metu, per šventes, įvairiai. Kartais tai vėliau nulemia kas tie žmonės bus ir ką jie veiks. Vedos gi sako, kad palankesnės gimimo aplinkybės rodo geresnę gimstančiojo karmą. Pažįstu vieną indą, kurį su seserim paliko jo tėvai. Tada juos apsiėmė globot danų šeima. Šiandien tas indas turi savo materialiai sėkmingą šeimą, užsiima verslu, labai turtingas žmogus. Štai kokios karmos vingrybės. Tai kokia jo karma – gera ar ne? Ne už gerus darbus tėvai paliko, bet ir ne už blogus tapo labai turtingas.
Labiausiai šviečias mintis, kad bekūnis nori gaut kūną bet kokiom aplinkybėm. Ypač žmogaus. Vedose rašoma, kad šitoj visatoj yra 8 400 000 gyvybės formų, iš jų 400 000 – žmogaus gyvybės formos. O pačią žmogaus gyvybės formą gauti yra sunkiau, nei rast adatą vandenyno dugne. Kaip kad ir šiandien dažnai ką imam į didelę skolą, nes neturim pinigų, nes karma per intelektą, sugebėjimus neduoda, bet norim ar reikia, tai ir sutinkam metų metus sunkiai vargt dėl tos (pa)skolos. Taip ir siela, kad ji eitų toliau, tobulėtų, jai reikia pereit tam tikrus evoliucijos etapus, o kaip be kūno pereisi. Čarlzas Darvinas gi kalbėjo apie evoliuciją, tik jis, matyt, susipainiojo sakydamas, kad evoliucionuoja kūnai, ne sielos. Juk kam kūnui evoliucionuot? Vedos sako, kad mes, sielos arba puolėm iš dvasinio pasaulio, arba einam link jo. Šrila Prabhupada sako, netgi visai nesvarbu, kaip ten buvo, reikia žiūrėt kokioj padėty esam dabar, ką čia turim veikt ir kur eisim po mirties. Tai ir gaunam pagal savo karmą kūnelį, gimimo aplinkybes ir jau kitus ateinančius dalykus.