Jau kelintoje vietoje atsiduriu gyventi prie jūros: tai studijos Klaipėdoje, tai Airija, po to Danija. Dabar – Norvegija. Vėl jūra – Norvegijos jūra, Atlanto vandenyno dalis, šiaurinis Salto fiordas. Atsibeldžiau į šiaurės vidurio Norvegiją, Budės miestą, esantį jau už Šiaurės poliarinio rato. Dabar čia poliarinė diena, kai šviesu net vidurnaktį, bet žiemą saulė net nepakyla – prašvinta vos kelioms valandoms.
Yra čia ir laisvo laiko, tad nupėdinu iki uosto. Nėra jis čia labai didelis. Kaip ir visi uostai, taip ir šis – apsaugotas molais. Nors čia fiordas ir aplink pilna salų, bet vandenyno teritorijos nemažai, tad stipriam vėjui pakaktų įsibėgėti ir sukelti tokias bangas, kad marinoje esančios valtys, jachtos ir laiveliai nukentėtų, jei nebūtų tų molų.
Kokia molo paskirtis (sanskritu „dharma“)? Įplaukia pro uosto vartus laivas 5 kilometrų per valandą greičiu – toks čia nustatytas – ir vos „slenka“ per uosto teritoriją. Bet jei laivas didelis, paskui nuvilnija gana didelės bangos, kurios dūžta į molą. Ir tai ramiu, saulėtu, su silpnu vėju oru. O Airijoje rudenį nuvažiuodavau prie molo per audras – tuomet to molo per bangų mūšas beveik nesimatydavo, vanduo, rodos, virdavo! Tiek jį talžydavo bangos.
Šiandien irgi slampinėju tuo molu: šaltokas vėjas, pasislepiu už vienos molo sienos. Ir iškart pasijaučiu kaip inkstas taukuose. Nebėra šalto vėjo, liko tik kaitri saulė – dingo žvarbaus vėjo elementas. Užuovėja! Štai kas mūsų gyvenime svarbu.
Šiaip jau mūsų gyvenimas – tai tarsi buvimas ant molo, kur nuolat vėjuota ir banguota, plieskia saulė. Taip mes sulaukiame gyvenimo išbandymų, ir jei nesame pasiruošę, neturime nors nedidelio molo, mus talžo tos bangos. Jei neturime dvasinių žinių, maldos, tai net jei ir turime kokį ateistinį gyvenimo molą, jis būna medinis ar plastikinis – nepatvarus, labai laikinas, mažai smūgių atlaikantis.
Teko lankytis Anglijos uoste Holihede, kur yra ilgiausias šalies molas – net 2,8 km ilgio. Tai ir mes turime kasdien malda lipdyti tiek į plotį, tiek į ilgį ir aukštį, gyvenimo molą, kuris mus apsaugos nuo neišmanymo ir jo atnešamų kančių.
Kaip Publijus Syras sakė: „Kai jūra rami, kiekvienas gali būti vairininkas.“ Juk nėra labai sunku dirbti, kai darbo nedaug ar jis lengvas, kai nereikia daug žinių, kai klientai šypsosi, o ekonomika kyla. Bet kažkada to darbo bus labai daug ir jis bus intensyvus, reikės žinių ir išmanymo. Ir tada pasitvirtins: „Tai, kas manęs neužmuša, padaro mane stipresnį.“ (F. Nietzsche). Transcendentinės žinios ir dvasinis mokytojas, tai mūsų gyvenimo molas.