Prieš kelis mėnesius internete pasirodė straipsnis apie sovietmečio sporto legendą Antaną Bagdonavičių. Liūdnas šio nelaimingo ir, kaip rašo, ligoto, nuskurdusio ir užmiršto žmogaus atvejis. Minima, kad sportininkas, kai „kadaise eidavo pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis, praeiviai visuomet atsisukdavo. Nuo 1960-ųjų iki 1968-ųjų 10 kartų Sovietų Sąjungos čempionu tapęs irkluotojas daugelio dėmesį patraukdavo ne tik dėl įspūdingų laimėjimų, mat tuomet buvo ryškiai švietusi sporto žvaigždė.“ „Bet žymaus irkluotojo kasdienybė dabar nė iš tolo neprimena šlovingos praeities… Gulėdamas lovoje, apsuptas triumfo akimirkas fiksuojančių nuotraukų ant sienos, Antanas beveik nuolat galvoja, kam visa tai atiteks, kai jis iškeliaus anapusybėn“.
Kankina žmogų ne tik senatvė, kuri, kaip sakoma, yra liga, bet ir savo diplomų, medalių bei šlovės palikimas. Deja, bet niekam nerūpi ta jau seniai išgaravusi šlovė. Šlovė, panašiai kaip ir geros charakterio savybės ar išsilavinimas, nėra perduodami – juos kiekvienas turi užsidirbti pats. O dabar sielvartaujama dėl to, dėl ko neverta sielvartauti.
Bet kuri energija – nesvarbu, šlovės, turtų, grožio, jėgos ar žinių – taps mums našta, jei ją savinsimės. Nesudvasinti dalykai arba pranyks, arba pasilikę mus prislėgs. Abu variantai bus kančia. Sportas yra dinaminis dalykas: šiandien čempionas tu, rytoj jau kitas. O liaudžiai reikia esamų čempionų, ne buvusių. Dėmesys skiriamas dabartiniams, o veteranai dažnai užmirštami. Jei ta šlovė būtų brahmano – t. y. mokytojo, dvasininko – ji tik augtų ir stiprėtų. Bet ne čia, ne sporte, kur viskas taip greitai keičiasi.
Bet šiandien ne tik šis sportininkas jaučiasi užmirštas. Visuomenėje nemažai tokių. Kinijoje vaikams gresia kalėjimas už tėvų nepriežiūrą. Mes per daug užsiėmę savo „darbais ir dienom“, kaip rašė senovės graikų poetas Hesiodas. Gyvenam aistroje, gimstam, perkam, mirštam. Tiek daug rūpesčių turim – kada gi čia aplankysi, net paskambinti nėra laiko, net prisiminti nėra kada. Viskas kosminiu greičiu lekia užmarštin. Jau tiek lekia, kad pamiršome, iš kur atsiradome. Kai kurie spėjo, kad iš beždžionių.