Prieš kelis mėnesius internete pasirodė straipsnis apie sovietmečio sporto legendą Antaną Bagdonavičių. Viso straipsnio jau neleidžia perskaityt, nes reikia už tai susimokėt. Nors įrašas padarytas šių metų sausio pabaigoje, tik dabar apie tai trumpai parašysiu.
Man užstrigo šio nelaimingo ir, kaip rašo, ligoto, nuskurdusio ir užmiršto žmogaus atvejis. Minima, kad sportininkas kai „kadaise eidavo pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis, praeiviai visuomet atsisukdavo. Nuo 1960-ųjų iki 1968-ųjų 10 kartų Sovietų Sajungos čempionu tapęs irkluotojas daugelio dėmesį patraukdavo ne tik dėl įspūdingų laimėjimų, mat tuomet buvo ryškiai švietusi sporto žvaigždė“. „Bet žymaus irkluotojo kasdienybė dabar nė iš tolo neprimena šlovingos praeities. … Gulėdamas lovoje apsuptas triumfo akimirkas fiksuojančių nuotraukų ant sienos Antanas beveik nuolat galvoja, kam visa tai atiteks, kai jis iškeliaus anapusybėn“.
Kankinas žmogus ne tik senatve, kuri, kaip sakoma, yra liga, bet ir savo diplomų, medalių ir šlovės palikimu. Deja, bet niekam nerūpi ta jau seniai išgaravusi šlovė. Šlovė, panašiai kaip ir geros charakterio savybės ar išsilavinimas, nėra perduodami, juos reikia užsidirbti. O dabar sielvartaujama dėl to, dėl ko neverta sielvartaut. Kaip V. Šekspyras sakė, „Daug triukšmo dėl nieko“. Bet kuri energija, nesvarbu ar šlovės, turtų, grožio, jėgos, žinių mums taps našta, jei ją savinsimės. Nesudavasinti dalykai arba pranyks, arba pasilikę mus prislėgs. Abu variantai mums bus kančia. Sportas yra dinaminis dalykas, šiandien tu čempionas, kitąmet jau kitas. O aplinkai reikia esamų čempionų, ne buvusių. Dėmesys skiriamas esamiems, o veteranai dažnai užmirštami. Jei ta šlovė būtų brahmano, t.y. mokytojo, dvasininko, tai ji tik augtų, didėtų, bet ne čia, ne sporte, kur viskas taip keičias. Sporte nėra vertybių, aukštų dalykų, tai tik pramoga.
Bet šiandien ne tik šis sportininkas jaučias užmirštas. Visuomenėj pilna žmonių, kurie pamiršti. Kinijoj vaikams gresia kalėjimas už tėvų nepriežiūrą. Mes per daug užsiėmę savo „darbais ir dienom“, kaip rašė senovės graikų poetas Hesiodas. Gyvenam aistroj, gimstam, perkam, mirštam. Tiek daug rūpesčių turim, kada gi čia aplankysi, net paskambint nėra laiko, net prisimint nėra kada. Viskas kosminiu greičiu lekia užmarštin. Jau tiek lekia, kad pamiršom, iš kur ir atsiradom. Kai kurie aistruoliai spėliojo, kad iš beždžionių.