Mūsų namas prie pat pagrindinės miesto gatvės, kurios kitoj pusėj auga triaukštis daugiabutis. Virš trečio aukšto langų statybininkai pribadzioję skylių. Ventiliacija ar kas ten buvo sumanyta, nežinau, bet dabar ten jau lizdai, kregždžių. Siena rytinėj pusėj, tai saulė jas anksti pažadina. Pradeda skraidyt apie pusė 5 ryte, o kai nueinu snaust kokią 10 val. vakare, tai jos dar skraido. Labai jau energingos. Jų čia koks 30 ar 40. Ir vat sakau nuo rytelio iki vakarėlio suka ratus virš to triaukščio ir dar kelių namų. Kai oras karštas, jos pakyla gana aukštai, kai kurias vos beįžiūrėsi.
Tai kurį čia kartą stoviu prie garažo ir kregždė kad pranėrė su baisiu švilpimu vos keliolika centimetrų nuo galvos. Nieko sau, galvojo, tokie maži sparneliai taip stipriai košia orą, tokia jėga nuo jos nuėjo, toks greitis, veržlumas. Tiek daug energijos jai duota, kad išmaitintų save ir vaikus. Ir ji naudojasi ta jai duota energija, ne kaip kai kurie žmonės girti miegantys, apsirūkę, apatiški, nusikaltėliai, ligoniai ir dar kiek pilna tokių. Mums duota baisiai daug energijos, bet kaip ir kiek mes ją naudojam. Fiziškai mes nesam labai stiprūs, mus gali stipriai apkandžiot šuo, erkė užkrėst, bakterija kokia, gyvatė nunuodyt. Mūsų jėga – dvasioje. Mums tam ir duotas intelektas, kad būtent tai ir suprastumėm, kad mes stiprūs vidum – valia, ryžtu, dvasine praktika. Fiziškai mes ilgai negyvenam, kūnas greit pasiligoja ir guldo mus lovon, tačiau šitoj kūno nelaisvėj dvasinė praktika yra tai, kas mus išlaisvina. Angolos kalėjimo Amerikoj gyventojai net ir būdami tokioj vietoj suprato esą laisvi, nes skaito Dievo žodį. O kas jiems beliko? Mes irgi esam kalėjime, jei tik valgom, ginamės, poruojamės ir miegam. Visi augalai ir gyyvūnai yra savo žemos sąmonės kalėjime. Sąmonė mums gali tapt kalėjimu arba rojum. Žmogžudys dar būdamas laisvėj jau atsiduria savo sąmonės kalėjime, nu bet vėliau jį dar uždaro tarp keturių aukštų tvorų.