Visą praeitą savaitę praleidau mūsų pajūry, Klaipėdoj. Buvo geras oras, bobų vasaros pradžia. Rytais nužingsniuodavau prie jūros ir ten patirdavau įdomių įspūdžių. Vieną rytą buvo baisinis rūkas, atrodo, kad iš visų pusių tą miglą kažkas pučia. Visiška akluma. Tolumoj girdis laivų signalinimai, o šalia baguoja Baltija. Kažkaip užverčiu galvą ir žiūriu, kad tiesiai virš galvos to rūko labai maža, o aplinkui nors akį durk. Ir nukrito iškart mintis, kad mažiausiai rūko, mūsų klajojimo, kančių ir neišmanymo būtų, jei žiūrėtumėm tiesiai sau virš galvos, dangun, į tas platybes, kuriose kažkaip atsidanginom, kurių karalių karalius jau nuo pat pradžių buvo, yra ir bus tik jis vienas – Dievas. Tik keliaudami link jo surasim ir pažinisim save. Jis – savęs pažinimo ir palaimos šaltinis. Aš rūke ir net pats to nesuvokdamas, neprisimindamas čia atsidūriau. Aš – užmaršties auka, jos kalinys. Bet kalinys kažkada išeina į laisvę. Nelaisvė – tai kvailio sumokama kaina už laisvę, kitaip jis jos nevertina, nesupranta. Nelaisvės rūke sustojam, mąstom ir keičiamės. Mūsų užduotis – keistis, keist sąmonę, iš materialios į dvasinę, iš tamsios į šviesią, iš suklaidintos į teisingą. Mes negalim nesikeist, nes arba mokomės ir progresuojam arba sėdim ir garmam žemyn. Toks Dievo planas ir sąmoningai ar ne, bet jį vykdom. Darvinas buvo teisus sakydamas, kad rūšys evoliucionuoja, tik ne kūnu, o sąmone pagal kurią ir gauna atitinkamą kūną.