Nuo vaikystės esam mokomi senelių, tėvų, šeimos ar giminės vyresniųjų, vėliau auklėtojų, mokytojų, dėstytojų, trenerių. Iš tikrųjų galim pasimokint bet ko iš bet ko. Kantrybės iš žolės ar medžio, ištikimybės iš šuns, švelnumo iš katino, meilės iš karvės ir dar daug ko iš daug ko. Gyvenimas, tai nesibaigianti mokykla. Kiekvieni metai tėra dar viena klasė. Dalinuos su jum keliom mintim iš savo gyvenimo.
Ką turi, nepaslėpsi, o ko neturi, neparodysi. Nuolankumas. Tai viena nuostabiausių charakterio savybių, išsiugdoma per labai ilgą laiką pereinant nuo suvokimo, kad esu šeimininkas prie to, kad esu Šeimininko tarnas. Nieko neturintis vijoklis stiebias viršun, o vaisiais apsikrovusio vaismedžio šakos lenkiasi prie Žemės. Nors kartais, nors kam nors pabūkim nuolankūs.
Savo gyvenimo atidavimas kitiems, savęs pamiršimas, troškimas gelbėti sielas, žinių davimas, kantrybė ir neprisirišimas prie veiklos rezultatų. Tai gailestingumas.
Kuklumas, tai nuolatinė mokinio pozicija net ir tuomet, kai tu jau esi mokytojas.
Paprastumas – tai kai tau gerai nakvoti ten, kai dar nežinai, kur nakvosi.
Draugystė – tai kai priimu skirtumus.
Arba mus kažkas palieka, arba mes kažką. Toks liūdnas šio pasaulio trūkumas.
Geriausia kalba, kurią kiekvienas galim išmokt – be žodžių.
Svarbiausia vidiniame tobulėjime yra sąmonės kėlimas, pradedant nuo „aš” ir „mano”, o baigiant „mes”.
Gyvendami keliaujame, keliaudami gyvename. Šis gyvenimas – dar viena kelionė.
Užuot ilgai liūdėję, kad kažkas mus paliko ir kažką praradom pamėginkim surast jėgų pasidžiaugt, kad kažkas mus sutiko ir kažką gavom.
Kartais turim skaudžių pamokų dėl to, kad kažkada nereikšmingus dalykus laikėm svarbiais, o reikšmingus – nesvarbiais.
Dažnai problema tampa ne kitų žmonių trūkumai, bet mūsų nesugebėjimas tų trūkumų suprast ir priimt.
„Aš”, „man” ir „mano” – tai trys didžiausi mūsų laimės priešai.
Žmogus – ne asilas. Nešdamas sunkų ir brangų santykių krovinį jis turi žinot ne tik koks jis sunkus, bet ir koks brangus.
Eidami vidun nueisim ir į išorę, bet eidami į išorę į vidų nenueisim.
Ieškodami kaltininko dažnai sutrumpinsime paieškos kelią pasižiūrėję į veidrodį.
Kartais mums sunku tik dėl to, kad kitiems neleidžiame būti savimi.
Jei nepatiriame laimės kelyje į laimę, tikriausiai tai ne mūsų kelias.
Paukščiai pakyla sparnais, žmonės – darbais.
Sunkiai atsikratysime mus varžančių dalykų, kaip kad blogų įpročių jau nuo rytojaus, pimadienio, ateinančio mėnesio ar Naujųjų Metų. Greičiausiai tai turėtų pavykti sąmoningai mažinant neigiamus veiksmus ir juos pakeičiant aukštesniu skoniu.
Prieš kurdami santykius turėkime omenyje, kad sunkiausia bus ne juos sukurti, bet sukūrus išlaikyti.
Kartais gali pasirodyti, kad lengviausia – nieko nedaryti, bet vėliau suprasim, kad tai buvo sunkiausia.
Patys nenaudingiausi – iš naudos kuriami santykiai.
Jei žmonės pasuka skirtingais keliais, greičiausiai, kad jie ir nėjo tuo pačiu keliu.
Jei tik vyrai prasikrapštytų akis, o moterys – ausis, pradingtų daugybė problemų.
Blogiausia, ką tik galėtume padaryti, tai sąmoningai užgauti kito žmogaus ego.
Iš tikrųjų vidinės laimės receptas tik vienas – visada prisiminti ir niekada nepamiršti iš ko duoną valgom.
Svarbiausias mūsų gvenimo tikslas turėtų būti toks, kurio siektumėm visą gyvenimą.
Visi skirtingi, visi lygūs. Taip mus mato Dievas.
Svarbiausia yra šito gyvenimo nepaversti dykuma.
Kas išėjo, sugrįš, kas sugrįžo, išeis.
Nebūtinai trumpiausias kelias bus tiesiausias. Nebūtinai mokslą pabaigęs bus išmintingas. Ir nebūtinai turtingas bus laimingas.
Tik nusivyllimas žemesniais dalykais yra vartai į aukštesnius.
Jei nežinosim, kur esam, tai kaip žinosim, kur eiti?
Gyvenimo žvilgsnis pirmyn tolimas, bet atgal – artimas, todėl vertinkim laiką.
Matyt, neretai būna, kad savo problemų ir sunkumų laužą bandom gesint neišmanymo malkom.
Askezė – tiltas virš noro ir jo įgyvendinimo prarajos.
Mums nebūtina žinot viską, bet būtina žinot, kas žino, ką turėtumėm žinot.
Ereliui akys, šuniui uoslė, liūtui nasrai, lokiui jėga, o žmogui žinios.
Mokinį patikrins mokytojas, išminčių – kvailys, turtingą – netektis, o vaikus – tėvai.
Tobulėjam pirmiausia ne atsisakydami, kas mums trukdo, bet priimdami, kas mums padeda.
Dievas sukūrė įvairovę, žmogus – dualizmą.
Takelių daug, bet kelias tik vienas.
Kartais aklieji mato ir kartais matantieji akli.
Priežastys iš Dievo, pasekmės – iš žmogaus.
Iš Dievo amžinybė, iš žmogaus – laikinumas.
Šitoj planetoj karas – taikos sąlyga.
Nėra prasmės mokint kvailį ir protingesnį už save, nes abiem atvejais apsikvailinsim.
Laikini dalykai paskęs amžinuose: triukšmai – tyloj, nerimai – ramybėj, o tamsos – šviesoj.
Gyvenantis neišmanyme ima, aistroje – valdo, o dorybėje – duoda.
Gali pasirodyti, kad sunkiausia yra pradėti veikti, bet jau veikiantys pasakys, kad sunkiausia bus nesustoti ir tęsti.
Dosnūs davėjai esam tiek, kiek kam nors davėm mažiausiai.
Mums rūpi ką ir kiek atiduodam, o Dievui – ką ir kiek pasiliekam.
Lengviausia yra išradinėti dviratį, sunkiausia buvo išrasti jį iš tikrųjų.
Pelė drąsi, kol katinas miega.
Nepastebėtos mažos priežastys gali pavirsti didelėmis pasekmėmis.
Gyvenimas yra mokykla, situacijos – pamokos, sutikti žmonės – mokytojai, o mes patys – mokiniai.
Iš tikrųjų laimingi ar nelaimingi esam tik dėl santykių.
Džiaugsmo šaltinis yra išorė, laimės – vidus, palaimos – Viršus.
Išmintingas mokosi iš mokytojų, kvailys – iš aplinkybių.
Kartais plaukiam ant lyties upe, kurios vienas krantas yra mūsų norai, kitas – galimybės.
Vienatvė yra laimė, jei esi viduj ir nelaimė, jei išorėj.
Nukirstų eglučių puošimas yra tokia pati beprotystė, kaip ir jų išmetimas.
Savivoka – tai mūsų tikslas ir dovana tuo pačiu metu.
Dievas sukūrė didelius kalnus tam, kad juose būdami kai kurie iš mūsų suprastumėm kokie maži esam.
80 Iš tikrųjų auksas vertas tik tiek, kiek vertės jam suteikiame.
Jei eglučių puošimas būtų kaip nors susijęs su Jėzum Kristum, žmonės jų nekirstų.
Kūno gyvenimas yra mirtis, kūno mirtis – gyvenimas.
Pasirūpinkim ir savo nugara, nes kai kuriems praeiviams ji gali tapti mūsų veidu.
Fizinis darbas vyrą padaro stiprų fiziškai, moteris – psichologiškai, dvasinis mokytojas – dvasiškai.
Materialus mokslas prasideda ten, kur baigiasi dvasinis.
Jėzus Kristus parodė daug dalykų, iš kurių vienas tas, kad kartais toliausiai nuo Dievo būna sėdintys pirmosiose eilėse, o arčiausiai – paskutinėse.
Jėzus Kristus padarė daug stebuklų, kurių vienas tas, kad juo vis dar seka saujelė tikinčiųjų.
Mums vaikystė tokia artima todėl, kad tuomet buvom arčiausiai savęs ir kitų.
Kartais užuot ilgai liūdėję dėl to, ką praradom, trumpai pasidžiaukim tuo, ką gavom.
Mūsų tikslas – suvokti, kad esame siela, turinti kūną, bet ne kūnas turintis sielą.
Jei jau kada gailimės, tai kažin dėl ko dažniau: dėl dalykų, kuriuos padarėm ar dėl tų, kurių nepadarėm…
Vykdomos pareigos bus mūsų plaustas, neleisiantis nuskęst santykių upėj.
Psichologija – tai tema tarp proto ir santykių
Santykiai – gyvenimo pagrindas. Leisti kitam būti savimi – santykių pagrindas.
Kartais sudėtingiausia būna išlikti paprastam.
Keista, kad kartais tik būdami arti mirties susimąstom apie gyvenimą, nors gyvenam taip, lyg būtumėm nemirtingi.
Labiausiai apankam ir apkurstam vedami aklo ir kurčio egoizmo.
Materialus mokslas yra dvasinio mokslo šešėlis.
Mums patraukliausi tie žmonės, kurių atotrūkis tarp minčių, kalbos ir darbų – trumpiausias.
Kad ir kiek ministerijų bebūtų, svarbiausia – Aukščiausioji.
Mums kartais pasisektų labiau, jei į sudėtingus dalykus pasižiūrėtumėm paprastai, o į paprastus dalykus – sudėtingai.
Ar mąstydami kodėl kažkas pradingsta pagalvojam, kodėl tai buvo atsiradę?
Vienodai ir laimė, ir kančia buvo, yra ar bus mūsų pasirinkimas.
Mūsų gyvenimo tikslas turėtų būti siekti aukščiausio gyvenimo tikslo.
Mūsų gyvenimas pakankamai ilgas, kad suprastumėm koks jis trumpas.
Juk ne tas yra vargšas, kuris neturi, bet kuris turėdamas nesidalina.
Gyvenimas, tai mes tarp kančios ir laimės.
Beprasmiškiausia būtų galvoti, kad gyvenimas beprasmis.
Geras mokytojas pasimoko ir iš mokinių.
Keista, kad kai kurie žmonės mėgina įrodyti net tai, ko, jie galvoja, nėra.
Vienus žmones labiau pažinsime prie jų prisiartinę, kitus – nuo jų nutolę.
Kartais norėdami daugiau pasakyt nieko nepasakykim.
Vis daugiau būsim laimingi vis mažiau galvodami, kad tokie nesam.
Vieni dalykai patikrinami laiku, kiti – tikėjimu
Jeigu mūsų gyvenimo kalno viršūnėje yra protas, tuomet turime leistis į papėdę link širdies, o jei protas yra papėdėje, tuomet turime kilti į viršūnę link širdies.
Ramybė, tai ryšys, dovana ir laimės forma tuo pačiu metu
Intelektas, tai audringos proto jūros uostas
Galim sukinėt rodykles, bet ne laiką
Labiausiai netikintys iš kryžiaus pasidirbo kardą.
Pinigai yra universaliausias matas, nes jais dažnai matuojama vertė, nauda, sąžinė, tiesa, draugystė, ištikimybė, atsidavimas, turtingumas, laimė, sėkmė.
Siela yra kūno kalėjime, intelektas – proto, o pastarasis – juslių.
Žmonės sako, kad laikas – pinigai, bet jei tai būtų tiesa, dauguma iš mūsų būtumėm milijonieriai.
Sunkiausia yra išklausyt nepertraukus, neduot patarimo, kai jo neprašo ir patylėt, kai to labiausiai reikia.
Jei žinai, melskis
Jei ne, melskis
Jei radai, melskis
Jei ne, melskis
Jei laimingas, melskis
Jei ne, melskis
Jei vienas, melskis
Jei ne, melskis
Jei tiki, melskis
Jei ne, melskis
Jei sekasi, melskis
Jei ne, melskis
Jei diena, melskis
Jei ne, melskis
Jei sveikas, melskis
Jei ne, melskis
Jei davė, melskis
Jei ne, melskis
Jei meldies, melskis
Gyvenimas, tai mįslė ieškančiam, tema filosofui, šansas išminčiui, kelionė keliautojui, kančia neišmanėliui, ieškojimai pasiklydusiam ir kūno mirtis kiekvienam.
Niekada ne per vėlu mokintis, melstis, padėkoti ir atsiprašyti.
Laisvė yra gyvenimas tarp nepriklausomybės ir pareigų.
Vaikui reikia ne rūbų, bet šilumos, moteriai ne šarvuotų durų, bet saugumo, vyrui ne pokalbių, bet palaikymo ir visiems reikia ne dovanų, bet dėmesio.
Negalim padaryt trijų dalykų: atsukt laiko, iškelt nuskendusio laivo ir ilgiau kažką vaidint.
Du pastoviausi dalykai yra laimė ir kančia. Du laikiniausi dalykai yra laimė ir kančia.
Daugiausia jėgų duoda skaistumas, malda ir pavasaris.
Darbo su savimi tikslas – nuolankumas, su kitais – dosnumas.
Santykiai panašūs į automobilių eismą, kur didžiausią saugumą užtikrina greitis ir atstumas.
Iš tikrųjų tai kai kurie nepatogumai mums gyvenimą palengvina, o kai kurie patogumai jį tik apsunkina.
Mes, žmonės, esam nepriklausomi, nes juk tiek daug dalykų nuo mūsų nepriklauso: orai, gamtos dėsniai, kalnų aukštis ir jūrų gylis, planetų judėjimas ir dar daug kitų dalykų.
Jei „žmogų sukūrė darbas”, kaip sakė Frydrichas Engelsas, tai kas tuomet sukūrė darbą?
Anksčiau žmonės kepdavo duoną ir tam, kad nepamirštų iš kur ateina grūdai.
Jei svečias pradeda šeimininkaut, tai dar nereiškia, kad jis patapo šeimininku, o šeimininkas – svečiu.
Sunkiausia gyvenime yra du dalykai: gauti Žinojimą ir perduoti Žinojimą.
Kiekvienas iš mūsų laimę rasim arba panirę labai giliai, arba užkopę labai aukštai.
Atsižadėjimas yra Dievo kvietimas suprast, kad mums čia nieks nepriklauso.
Sunkiausiai sekas ką padaryt, kai nenorim, nemokam ar nematom reikalo.
Vegetaras neišgelbės pasaulio, bet jis išgelbės pasaulį to, kurio jis nesuvalgė.
Norėčiau būt kam nors ištikimas kaip šuo, kažkam meilus kaip katinas, drąsus kaip tigras, ramus kaip karvė, ištvermingas kaip jautis, tikslus kaip erelis, energingas kaip žirgas, lengvas kaip drugelis, tylus kaip pelė, susikoncentravęs kaip vilkas. Tiek daug galim pasimokint iš gyvūnų! Tai nuostabu!
Kūrybai reikia sumanumo, griovimui – atsargumo.
Kažkas, pasakęs, kad šuo – geriausias žmogaus draugas, turbūt neturėjo nė vieno draugo.
Tarp mokslo ir jo simbolio pelėdos yra toks pat ryšys kaip tarp gandro ir meno.
Popierius, ant kurio rašoma apie viską, išskyrus apie tai, kas mums, sieloms, naudinga, yra puiki pakura, uodų vaikyklė ir vėduoklė.
Mums žmonės brangūs už tai, kokie jie yra, o Dievui už tai, kad jie tiesiog yra.
Sėkmė ateis, jei darysim tris dalykus: kovosim su neišmanymu, ignoruosim aistrą ir palaikysim dorybę.
Jei politika nebūtų degradavusi, tebebūtų monarchija.
Gera bausmė yra ta, kuri virsta pamoka.
Pirmiausiai karčios pareigos, po to saldžios teisės.
Būdami priklausomi turėtumėm siekt nepriklausomybės, o nepriklausomi – tarpusavio priklausomybės.
Gyvenimo prasmė – prasmingas gyvenimas.
Viena minutė yra tiek mažai, kai miegam, ir tiek daug, kai sulaikom kvėpavimą.
Atsimerkę galim pamatyt plačiau, užsimerkę – giliau.
Sielą vienodai apakina ir didelis kūno skausmas, ir didelis jo komfortas.
Šeimyninis gyvenimas yra prapultis vienuoliui ir išsigelbėjimas viengungiui.
Kuo toliau nuo Dievo, tuo arčiau velnio
Mūsų tikslas yra priešiškus santykius paverst neutraliais, o šiuos – draugiškais.
Dvasinė praktika plauna smegenis, nes materija jas išpurvina.
Brangi ne juvelyrika, bet jos grožis.
Ateistas, tai tas, kuris nenori tikėt aklai.
Kartais gali tiek pat brangiai kainuot ir sugriaut, kas pastatyta, ir atstatyt, kas buvo sugriauta.
Paprastai didūs dalykai būna tylūs, maži – triukšmingi.
Švara yra pirmas ir paskutinis žingsnis link Dievo.
Ramybė vertingiausia triukšme.
Nėra prasmės daryt kažką, kas nėra prasminga.
Atsižadėti, tai ne atiduoti, nepriimti ar išmesti, bet neprisirišti.
Gamtos nepastoviausia dalis yra orai, žmogaus – protas.
Trečdalį problemų mums sukelia sąvoka „aš”, antrą trečdalį – „man” ir paskutinį – „mano”.
Šitoj planetoj lėčiausi stumiasi ne vėžlys ir ne sraigė, o mūsų charakteris.
Godžiam geriau neturėt pinigų, o turtingam geriau nebūt godžiam.
Daugumos daiktų ir dalykų esmė, prasmė ir nauda atsiskleistų negyvenamoj saloj.
Pats didžiausias neišmatuojamas atstumas gali būti tarp gyvos būtybės ir Dievo.
Nerūpestinga vaikystė yra džiaugsmas, bet nerūpestinga senatvė – kvailystė.
Laimingas, tai ir sėkmingas, bet sėkmingas nebūtinai bus laimingas.
Iš tikrųjų bijom ne mirties, bet nežinomybės.
Geriausias mokytojas mokosi visada ir iš visų.
Kas bendro tarp orų ir proto? Nepastovumas.
Atsitraukę tapsim arba labai silpni, arba labai stiprūs.
Begalė daiktų ir dalykų mums reikalingi kaip sparnai vištai.
Gyvenimas, tai laiptinė ir bus tik mūsų pasirinkimas leisimės ja ar kilsim.
Žolė mus moko nuolankumo, vargšas – gailestingumo, neturtėlis – dosnumo, o šventasis – šventumo.
Vienatvė maldoje yra laimė, liaudyje – nelaimė.
Jei žmogus atsirado iš beždžionės, tai iš ko atsirado beždžionė?
Gailestingumas – tai tiltas tarp klaidos ir atleidimo.
Avis biologui yra tiesiog gyvūnas, verslininkui, tai pinigai už parduotą vilną, veterinarui – pacientė, mėsavalgiui – maistas, kitai aviai – mama, draugė ar sesuo, o išminčiui – siela.
Laimė ir nelaimė, tai požiūris.
Smulkmeniškumas parodo mūsų pačių ir mūsų kūrybos vertę.