Kai kurios situacijos mums parodo, kiek daug mes žinom ir kad yra žmonių kur kas geriau už tave išmanančių vieną ar kitą klausimą. Daug važinėju dviračiu ir vien dėl to kai kurie išsivaizduoja, kad dabar jau mokėčiau iki varžtelio išrinkt ir surinkt dviratį, kad žinau koks dviratis kokybiškas, koks prastas, padangos, ratlankiai ir dar daug klausimų. Nu aišku čia tokie išsivaizduotojai, kurie net nežino kokia pompa pūst padangas ir kaip jas ten pūst, kaip sutept grandinę ir kada tept, kaip bėgius junginėt ir kitu elementarijų. Nu kai kuriem vos ne mašina tas dviratis. Nu tai paprašo pažiūrėt tą aną, tai kiek suprasdamas padedu.
O va pačiam prisiėjo bėgius sureguliuot. Atėjo draugas morališkai palaikyt, prisinešiau raktų, paleidau įrašą per kompiuterį ir pusvalandį mėginau. Nieko neišėjo. Nu tai nuvariau vietos turgelin prieš kelias dienas meistriukui. Tas pasiėmė dviratį, iškart pasakė, kad bėgių permetėjas sulenktas, atlenkė, tada pradėjo sukinėt varžtelius. Dar kiek ir baigta! Užtruko daugiausia 3 minutes. O va čia tai meistriukas, galvoju! Aišku, grreitis dar nereškia kokybės. Žemaičiai sako „juo skubini, juo subini“. Bet indai sako „mokinkis ilgai, dirbk greitai“, tai šita išmintis man labiau patinka nei žemaičių. Dar sako, „jei moki, netrunki“. Tai ką čia dabar noriu pasakyt, kad jei kai kurie galvoja, kad gerai išmanau dviratį, jie dar nebuvo sutikę to meistro. Taip ir su kitais dalykais būna. Visada rasim turtingesnį, gražesnį, ramesnį, kuklesnį, išmintingesnį, šiltesnį, labiau mylintį ir dar visokį kokį. Dažnai tokiam iškart pavydim, bet teisingiausia pozicija būtų iškart pult prie to žmoguas ir klaust nežinomo, prašyt pagalbos, palaiminimo.